Vilniaus ir Kaišiadorių publiką sužavėjęs baroko muzikos spektaklis, sukurtas XVIII a. operų arijų ir autentiškos baroko stilistikos choreografijos pagrindu, kalbės apie emocijas ir jų įtaką mūsų veiksmams.
Kūrėjai teigia šį kartą žiūrovams kuriantys spektaklį apie emocijas ir afektus, apie kuriuos kalbėjo ir baroko epochos mąstytojai. Pasak spektaklio režisierės Jūratės Širvytės-Rukštelės, vienas ryškiausių to meto filosofų René Descartes'as jau rašė apie žmogaus emocijas. Jis teigė, kad žmogus turi save ugdyti ir, pajutęs emocijas, vėliau jas savyje reflektuoti. Šiuolaikinė psichologija taip pat skatina atpažinti savo jausmus, tad nelabai nutolome nuo to, kas buvo prieš 300 metų.
Muzikinę dramaturgiją kurianti Rūta Vosyliūtė teigia, kad „pykčio, meilės, nepasitenkinimo, džiaugsmo jausmus žmonės patiria ir šiandien, todėl žiūrovai juos atpažins. Kad užtektų laiko apmąstymams, pasirinkta barokinė da capo (išvertus iš italų k. - “nuo pradžios") spektaklio forma - po stiprių išgyvenimų scenoje muzikos motyvai kartosis, kad pakaktų laiko suprasti ir įvertinti jausmus.
Choreografė ir režisierė J. Širvytė-Rukštelė projektui „Apie afektus, arba Dramma da capo“ suteikė plastikos, įvesdama svarbų baroko operos elementą - šokį.
Menininkė pakartoja R. Descartes'o mintį, kad suvokimas, jausmas, emocija yra kūno funkcijos, ir šokį bei baroko gestus pasitelkia tam, kad operų arijose išreiškiamus afektus paverstų universalia kalba.
Projektui talkino ir kastanječių meistrė, muzikantė ir šokėja Ludovica Mosca iš Barselonos (Ispanija). Muzikiniam spektakliui dramaturgiją sukūrė žinomas operos ir gatvės teatro režisierius Adrianas Schvarzsteinas, Lietuvoje adaptavęs Marco Vitale'ės ir operos „Elenos pagrobimas“ (Il ratto di Helena) libretą.
Spektaklio siužetas remiasi įsimylėjusio Orlando(s) personažu, kuris buvo keistas ir transformuotas ne vieno rašytojo, tačiau vis tiek gyvenantis aistrų ir sudėtingų išgyvenimų pasaulyje.
Primename, kad į spektaklį žiūrovai įleidžiami tik su galimybių pasu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą