Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (684)

Tęsiame pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau varstysime duris Smiltynės 18-ojo namo bute. Toliau bandysime priartėti prie Loretos Donelaitės-Laurinaitienės likimo.

Kaip minėta ankstesnėse „Akvarelėse“, ji, gimusi Smiltynėje, joje ir tebegyvena. Nors jos gyvenimo laivę gerokai ūžaujantys vėjai panešiojo. Ir perkūnai bandė trankytis. Apie tuos vėjus jau užsiminta ankstesnėje dalyje. Šiandien apie Loretos Laurinaitienės brandos metus toje Smiltynėje.

Miškų gaisrai - Smiltynės rykštė

Bet kuriame miške kilęs gaisras - baisi nelaimė. O Smiltynės miškams ji ypač didelė. Todėl, kad sudaiginti mišką, jį prižiūrėti reikia ypatingų pastangų. Be to, kaip šiandien sakoma, ir investicijų.

Kol Smiltynėje buvo pasienio užkarda, bokšteliuose budėdavo užkardoje tarnaujantieji. Jų pagrindinis uždavinys buvo stebėti, kad kas nesusimanytų iš Smiltynės pliažų bandyti pabėgti į Vakarus. Pliažus išakėdavo, kad lengviau būtų pastebėti pėdsakus tų, kurie tai bandytų daryti. Bokšteliuose budintys su žiūronais apžvelgdavo ir miškus, ar kur nors nekyla įtartinas dūmelis.

Savo stebėtojus turėjo ir Miškų ūkis. Specialių bokštelių nestatydavo, tie stebėtojai rangydavosi į kuo aukštesnį medį. Nepaisant stebėtojų bokšteliuose ir medžiuose, gaisrai vis tiek kildavo.

Kai buvau ką tik baigusi vidurinę ir privalėjau „užsidirbti“ trejų metų darbo stažą stoti į Vilniaus universitetą studijuoti išsvajotos žurnalistikos, Kultūros namuose, vėliau virtusiuose Muzikiniu teatru, pradėjau lankyti tautinių šokių ansamblį „Žilvinas“. Tuose namuose kažkaip keliai susikirto su vėliau Kuršių nerijos puoselėtoju ir dailininku Eduardu Jonušu. Jis tuose namuose turėjo kambarėlį, kuriame tapydavo. Tad pakvietė pasižiūrėti savo tapybos.

Labiausiai įstrigo paveikslai su išdegusiu Smiltynės mišku. Tai buvo mano pirmoji pažintis su gaisrų rykšte. Vėliau tuos išdegusius miškus matydavau ir realybėje. Kraupoki vaizdai... Tai - tarp kitko.

Smiltynės miškininkai gaisrus stebėti lipdavo ir į aukštesnius medžius.  Loretos Donelaitės-LAURINAITIENĖS archyvo nuotr.

Smiltynės miškininkai gaisrus stebėti lipdavo ir į aukštesnius medžius.  Loretos Donelaitės-LAURINAITIENĖS archyvo nuotr.

Užsimezgusi draugystė

Vieną vasarą gaisrų stebėtojų gretas papildė ir gerokai ūgtelėjusi Donelų Loreta. Kaip tik tą vasarą į Miškų ūkį iš Kauno miškų ūkio technikumo praktikos atlikti atvažiavo Algimantas Laurinaitis.

Pirmas žmogus, sutiktas Miškų ūkio kontoroje, ir buvo Loreta. Ji buvo įpareigota praktikantą supažindinti su ūkiu. Ir tvarka, kokia čia buvo įsigalėjusi. Pažindino.

Baigęs mokslus Kauno miškų ūkio technikume, Algimantas gavo paskyrimą dirbti Smiltynėje. Žinoma, nesipriešino. Džiaugėsi. Juk kadaise jauniems specialistams ne tik darbo vieta buvo garantuota, bet ir gyvenamasis plotas. Kaip kam „nuskildavo“, - geresnis, prastesnis. Bet - stogas virš galvos. O tas stogas buvo toje pačioje Miškų ūkio kontoroje.

Kaip jau ankstesnėje dalyje minėta, Loretos miškai nepakerėjo. Pasuko medicinos takais - anestezistė Klaipėdos miesto, vėliau - Jūrininkų ligoninėse. Ir draugystė su Algimantu. Bet netrukus jaunas specialistas buvo pašauktas tarnauti armijoje. Loreta jį išlydėjo. Bet - jokių priesaikų nė vienas nežarstė.

Kažin kaip viskas būtų baigęsi, jei Loretos tėvelis nebūtų paraginęs Loretą laišką parašyti. Jis juk žinojo, ką jaunuoliams armijos muštre reikšdavo laiškai iš buvusio gyvenimo. Loreta parašė. Prasidėjo susirašinėjimas.

Grįždamas iš tarnybos, Algimantas žinojo - bent viena „dūšelė“ Miškų ūkyje tikrai jo laukia. O kai grįžo į girininko pavaduotojo pareigas, netrukus ir vestuves Algimantas su Loreta atšoko.

Loreta Donelaitė su Algimantu Laurinaičiu susidraugavo tuomet, kai Kauno miškų ūkio technikumo studentas į Smiltynę atvyko praktikon.   Loretos Donelaitės-LAURINAITIENĖS archyvo nuotr.

Loreta Donelaitė su Algimantu Laurinaičiu susidraugavo tuomet, kai Kauno miškų ūkio technikumo studentas į Smiltynę atvyko praktikon.   Loretos Donelaitės-LAURINAITIENĖS archyvo nuotr.

"Algimantas turėjo ambicijų tapti girininku. Bet dėl to reikėjo aukštesnių mokslų nei technikumas žinių, o ir statuso. Į pasaulį pasibeldė sūnus, o paskui - ir duktė. Būtų reikėję mokslus su tėvyste derinti. Bandė. Bet nelabai kas išėjo, tai taip ir liko girininko pavaduotojas iki visų permainų tiek SSRS, tiek ir Lietuvoje.

Nelengvas tai buvo laikotarpis Smiltynės miškų ūkyje. Nelengvas buvo ir medicinos įstaigose. Sukome galvas - ką daryti? Giminaitė JAV pradėjo raginti važiuoti į Valstijas. Netgi žadėjo padėti įsikurti, susirasti darbo. Vilionės buvo stiprios. Susigundėme. Pavyko gauti turistines vizas į JAV. Dešimčiai metų. Aš ryžausi, Algimantas - ne. Palauksiąs, kol tenai įsikursiu. Gal tuomet ir jis ryšis.

Bet jau po pusmečio abu pajutome - tolstame. Tai jau turėjo būti rimtas signalas abiem. Bet nė vienas nežengėme ryžtingų žingsnių.

Į Smiltynę grįžau tik po penkiolikos metų. Algimantas jau gyveno su kita moterimi. Šiemet žiemą jį pasigriebė kovidas", - liūdnai kalbėjo Loreta. Ji pabrėžė, kad atstumas porų gyvenime esąs didelis išbandymas.

Šiandien ji, kaip ir anksčiau prieš visus pokyčius, Lietuvoje dirba medicinos srityje. Palangoje, reabilitacijos įstaigoje. „Darbas man yra didelė gyvenimo paskata“, - teigė p. Loreta.

Bus daugiau

Sidebar placeholder