Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (695)

Pasakojimų cikle apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones vėl žingsniuosime į šiauriausią Kopgalio statinį - Jūrų muziejų Smiltynės g. 3.

Taigi, ankstesnėse „Akvarelių“ dalyse bent štrichais minėti Lietuvos jūrų muziejaus statytojai ir jo kūrėjai.

Visą nelegalios statybos „mašiną“ kurstė ir vairavo Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys. Žinoma, ne vienas: suburtoje komandoje buvo ne tik architektai, inžinieriai, statybininkai, restauratoriai. Specialistai jau rūpinosi eksponatais muziejui.

O juk viskam buvo reikalingos lėšos. Labai svarbi muziejaus statyboje buvo bankininko Stasio Černiausko solidi figūra. S. Černiauskas buvo tiesiog epocha, finansus valdžiusi 1959-1994 metais. Šio banko lėšomis naudotasi statant pačius įvairiausius Klaipėdos visuomeninius, kultūros ir švietimo objektus. Tarp viso to - ir Lietuvos jūrų muziejaus. Būta galvosūkių, kaip „apipavidalinti“ nelegalios statybos finansinius popieriukus...

Kol vyko tos statybos Kopgalyje, vasarą, parvažiavusi iš Vilniaus atostogų, kelte dažnai matydavau Alfonsą Žalį. Jo nepastebėti ne tik dėl aukšto ūgio, bet ir mąslaus žvilgsnio buvo neįmanoma. Iš kur galėjau žinoti, ko jis į tą Smiltynę plaukia. Į pliažininką tikrai nebuvo panašus. Sužinojau tik tuomet, kai iš Vilniaus parsibeldžiau dirbti „Tarybinės Klaipėdos“ redakcijoje.

Įspūdį darė jau tuomet sklidusios legendos apie pirmininko darbo metodus. Kai jis anksti ryte apeidavo pėsčias kone visą miestą - kur trūksta šeimininko? Kai per gamybinius pasitarimus vykdomajame įvairių tarnybų vadovai bandydavo „piesku“ pribarstyti pirmininko akis, nepavykdavo. Nes jis akivaizdžiai būdavo pamatęs netvarką vienur ir kitur. Pats, be „raportų“.

Lygiai taip pat, kaip miesto gyvenamųjų namų statybas lankydavo, „inspektuodavo“ ir muziejaus mūrijimo eigą. Dabar jau nebepamenu, kuris iš muziejaus statytojų, kūrėjų pažymėjo: „Mes buvome komanda, o Žalys - mūsų treneris.“

Kai rašiau apybraižą „Nežinomas Alfonsas Žalys“, tuomet jau našlė Eugenija Žalienė prasitarė: „Savaitgaliais pasidabindavo ir išeidavo esą pasivaikščioti. O grįždavo su drabužių draiskanomis - neiškęsdavo neįlindęs statybų apžiūrėti. Tas pat buvo ir per muziejaus statybų epopėją.“

Taigi, buvo muziejaus statybų ir kūrėjų pirmeiviai, vėliau radosi ir darbų tęsėjai. Visai kitoje epochoje ir visai kitokiomis sąlygomis. Kaip atrodo Lietuvos jūrų muziejus šiandien - pasigrožėkite nuotraukose.

Kitą savaitę iš Smiltynės grįšime į žemyną ir pėdinsime į S. Daukanto g. 9-ąjį namą. Pokarinės Klaipėdos gyventojai tą nediduką namelį prisimena kaip vaikų darželį. Jam išsikrausčius, čia įsikūrė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. Kai kurie dailininkai jame gavo ir patalpas kūrybai. Dailininkai, vėlgi suburti Alfonso Žalio, gyveno labai intensyvų kūrybinį gyvenimą. Ne vieni - kartu su Klaipėdos dramos teatro aktoriais.

Sidebar placeholder