Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (713)

Klaipėdos „dailininkų kolonija“, globojama Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio, „prižiūrima“ jo komandos narių, stukseno kaltais, raižė grafikos kūrinius, tapė, liejo akvareles, nekeldama ypatingų bangų miestelėnams. Bet ypatingesnėmis progomis jų visai nemaži būriai sugužėdavo į Parodų rūmus, Paveikslų galeriją, Skulptūrų parką, kai būdavo atidaromos personalinės ar kolektyvinės parodos, kai po skulptorių plenerų Smiltynėje būdavo įtvirtinami šedevrai, kartais ir nelabai, Skulptūrų parke.

Tuos įvykius fotoobjektyvu būtinai fiksuodavo menotyrininkas Petras Šmitas. Apie tas parodas kiek vėliau parašydavo ne tik miesto, bet ir respublikinėje spaudoje. Tad kreipiausi į jį, prašydama įvertinti ir Vytauto su Eugenija Karčiauskų kūrybą.

„Apie jų kūrybą kažkodėl neteko rašyti. O kodėl, - gal kažkas ne taip “klijavosi„? O kūryba tikrai įdomi, savita. Kartais Vytautas savo metalo darbuose nevengdavo ir natūralizmo elementų. Juvelyras, nevengiantis ir skulptūros, ir dekoratyvinių bei mitinių vaizdų. Dabar visai nutrūko mudviejų ryšiai, nes Karčiauskai išvyko iš Klaipėdos“,- tik tiek ir tesugebėjau „išpešti“ iš menotyrininko P. Šmito.

Pripėduotas senamiestis

Įvairiose parodose nepastebėti Karčiauskų kūrybos buvo neįmanoma. Nesvarbu, kur tai buvo sukurta - dirbtuvėse S. Daukanto gatvėje, sodyboje prie Minijos ar jau vėliau „Pėdos“ galerijos Turgaus g. „požemiuose“.

Būdamas be galo darbštus, su šimtais globalių idėjų V. Karčiauskas tiesiog „netilpo savyje“. Kai jau išsiformavo „Dailės“ kombinatas, Klaipėdos dailininkus aprūpindavęs užsakymais, o sykiu ir atlygiais duonai kasdieninei, Karčiauskų šeima nesutriko. Nes, skirtingai nuo daugelio kitų klaipėdiečių dailininkų, jau buvo išsiugdę ne tik menų, bet ir jų derinimo su verslu požiūrį.

Ir, atrodo, tai gretinti jiems puikiai sekėsi, įkūrus galeriją „Pėda“. O kokia viso to kaina, težino tik jie patys, turint omenyje ir reketininkus, o ką čia slėpti - ir duoklių reikalaujančius valdininkus...

Kartą kalėdiniu periodu bičiulis nusitempė mane į kavinę „Pėda“. Kavinėje buvo ir Karčiauskų juvelyrikos stelažai. Prisipažinsiu,- juvelyrikai buvau beveik abejinga. Na, parodose paaikčiodavau ties kieno nors sukurtais šedevriukais, bet viskas tuo ir baigdavosi.

Kokį šedevriuką - užsimauti apyrankę, pasikabinti pakabuką ar įsisegti auskarus, netvodavo galvon. Nes žinojau - mano biudžetui „netinka“. Puošdavausi plastmasiukais, tuomet labai madingais.

„Žmona yra “arši„ mano kūrybos kritikė. Įsiklausau... Drauge esame jau 50 metų, tačiau vienas kitame vis dar aptinkame perliukų“, - apie žmoną Eugeniją sako Vytautas Karčiauskas.

O tada „Pėdoje“ akys tiesiog prisvilo prie melchioro žiedo su tarsi tauro ragu, pripildytu žalio malachito. Labai norėčiau, bet kaina - ne man. Prie stelažo prisiartino ir bičiulis. Pamatęs ar pajutęs, kokia esu apsalusi, pašnabždėjo: „Pirk. Padovanoti neįstengčiau, bet dalį sumos Kalėdų proga padovanosiu.“ Susitarti „išsimokėtinai“ su V. Karčiausku pavyko...

Nuo tada pro „Pėdos“ galeriją abejinga nebepraeidavau. Daugiau nieko neįsigijau. Tik po daugelio metų Jurgos Karčiauskaitės paukštulį. Ji, kaip ir sesė Laura, grūdinosi tėvų dirbtuvėse, kur jos buvo...

Kartą, jau nebežinau kokia proga, gal Jūros šventė buvo, Karčiauskai į Turgaus gatvę išbildino rulonus balto popieriaus, kviesdami ant jo pėduoti. Žodžiu, akcija-atrakcija. Noriai pėdavome, V. Karčiauskas apibrėždavo pėdos kontūrus ir užrašydavo, kieno toji pėda. Tuokart tai atrodė žaidimas. O menininkas, matyt, jau turėjo „projekciją“ ateičiai.

Vėliau ji išaugo į sumanymą Lietuvos prezidentų pėdų galerijai. O tuomet „supėduoti“ tie balto popieriaus rulonai pravertė sukuriant iškilių klaipėdiečių - daugiamečio miesto vadovo Alfonso Žalio (prie Savivaldybės pastato), architekto Vytauto Šliogerio (Turgaus g., pakeliui į namus, kur gyveno), sąjūdininko Rimanto Ulevičiaus (jo žūties per medžioklę Kretingos apylinkėse vietoje) pėdų įspaudus. Idėja padabinti miestą pėdomis kilo nuo Klaipėdos vardo. Pėdą įspaudė ir Klaipėdoje viešėdama operos primadona Violeta Urmanavičiūtė-Urmana.

Žodžiu, V. Karčiauskas buvo ir yra idėjų ugnikalnis.

Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko ir jo žmonos Kristinos pėdų įspaudai, nulieti dailininko Vytauto Karčiausko. Redakcijos archyvo nuotr.

Savotiškas vizionierius

„Šokinėju nuo skulptūrų kūrimo prie juvelyrikos. Tačiau kai sutikęs žmogų pamatau ant jo rankos prieš daugelį metų mano darytą žiedą, pagalvoju, kad reiktų daugiau laiko skirti juvelyrikai. Esu geras juvelyras, turiu savo filosofiją. Labai gerai pajuntu žmones, todėl labai gražiai išmąstau kiekvieną juvelyrinį dirbinį. Tad mano kuriami papuošalai neturi “antrininkų„. Pastaruoju metu kuriu menkai mūsų žmonėms suprantamus dalykus. Mat dabartinis mano kūrybinis etapas - pasaulinio masto kompozicijos“, - kažkada yra išpažinęs V. Karčiauskas.

„Be Eugenijos būčiau prastas menininkas“

Menininkams yra „pripaišomos“ mūzos. V. Karčiauskas yra prisipažinęs - jo mūza šeima: "Žmona, dukros, anūkai, artimieji. Bet pirmiausia - žmona, nes be jos būčiau prastas menininkas.

Gali būti genijus, tačiau vienišių kelias veda į niekur. Žmona yra „arši“ mano kūrybos kritikė. Įsiklausau... Drauge esame jau 50 metų, tačiau vienas kitame vis dar aptinkame perliukų.

Kai dirbi mėgstamą darbą, šeimoje vienas kitą supranti, gali daug ką padaryti.

Netoli Klaipėdos turime sodybą, kurią pavertėme meno sodu. Jam puoselėti atidaviau daug metų. Dabar manau, kad būtų pakakę žemės lopinėlio, kurį įdirbdamas pailsėčiau.

Esu baisus darboholikas. Kai „užsidegu“ kūryba, dirbu ir naktimis. Nors pastaruoju metu stengiuosi kiek įmanoma daugiau laiko skirti šeimai. Laimingas esu su savo žmona, su savo meile. Kai esi ištikimas savo moteriai, viduje yra harmonija ir ramybė", - teigė dailininkas.

O ką V. Karčiauskas turėjo omenyje, teigdamas, kad dabartinis jo kūrybinis etapas - pasaulinio masto kompozicijos, bandysime išsiaiškinti kitos savaitės rašinyje.