Klaipėdos krašto prijungimas: prologas

Apie tai papasakojo istorikas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius prof. dr. Vasilijus Safronovas.

1918 m. pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, po metų su Vokietija buvo pasirašyta Versalio taikos sutartis. Kodėl prieš tai Vokietijos imperijai priklausiusį Klaipėdos kraštą nuo 1920 m. buvo pavesta administruoti būtent Prancūzijai? Koks jos vaidmuo?

Formaliai 1920-1923 m. Klaipėdą valdė ne Prancūzija, o keturios pagrindinės sąjunginės valstybės. Prancūzai tik vykdė misiją jų vardu.

Klaipėdoje prancūzai didelio intereso neturėjo, kaip čia neturėjo intereso ir sąjungininkės. Norėdami suprasti jų sprendimą dėl Klaipėdos, turime matyti kontekstą. Paryžiuje dėl Klaipėdos 1919 m. sąjungininkės nusprendė svarstydamos Lenkijos sienų klausimą. Rytų Prūsijos fizinis izoliavimas nuo Vokietijos ir jos „apkarpymas“ buvo sudėtinė šio klausimo sprendimo dalis.

Klaipėdos likimą sąjungininkės sprendė kartu su Gdansko ir lenkakalbių apskričių Rytų Prūsijos pietuose klausimais. Atkurtoji Lenkija norėjo Gdansko, bet šiame mieste vyravo vokiečiai. Taigi nutarta - tai bus Tautų Sąjungos globojamas, bet su Lenkija konvencijomis susietas laisvasis miestas.

Rytų Prūsijos pietinėse apskrityse dominavo lenkakalbiai, bet jie - liuteronai ir, regis, nelabai veržėsi į Lenkiją. Nutarta - bus surengtas plebiscitas, o kol tai įvyks, teritorijoje tvarką prižiūrės sąjungininkių pajėgos.

Klaipėdos krašte dominavo lietuviakalbiai evangelikai, o lenkai sako: reikia Klaipėdą prijungti prie Lietuvos. Bet pati Lietuva, lenkų požiūriu, kažkaip turėjo būti susieta su Lenkija ar net integruota į ją. Todėl ir nutarta - kol, kaip parašyta Versalio sutartyje, „Lietuvos teritorijų“ statusas nesureguliuotas, tol Klaipėdos kraštą valdys sąjungininkės.

1919 m. rudenį sąjungininkės mąstė apie visų šių teritorijų karinį kontingentą ir administravimą. Iš pradžių jos sutarė dėl 12 batalionų: 4 turėjo būti siunčiami į Olštyną (Alenštainą), 4 į Gdanską (Dancigą), 2 į Kvidziną (Marienverderį) ir 2 į Klaipėdą (Mėmelį). Visas pajėgas turėjo sudaryti 7 britų, 2 amerikiečių, 2 prancūzų ir 1 italų batalionas. Atitinkamai vadovauti pajėgoms šiose teritorijose turėjo britai arba italai.

Bet 1919 m. pabaigoje ir 1920 m. pradžioje daug kas pasikeitė: amerikiečiai neratifikavo Versalio sutarties ir „iškrito iš žaidimo“. Britų vyriausybė irgi ėmė rodyti visokius atsitraukimo ženklus, galiausiai sutikdama išskirti tik po vieną batalioną Gdanskui ir Olštynui. Štai, kaip 1920 m. sausio mėnesį, kai įsigaliojo Versalio sutartis ir reikėjo pradėti ją vykdyti, vietoje dviejų Klaipėdai numatytų batalionų - vieno britų ir vieno prancūzų - liko tik prancūzų batalionas, o vadovavimą karinei misijai, britams atsisakius, teko perimti prancūzams.

Turbūt suprantame, kad vykdydami sąjungininkių misiją, bet palikti vieni, prancūzai dideliu entuaziazmu dėl savo misijos netryško ir užsibūti Klaipėdoje visai neketino. Juolab kad karinių pajėgų išlaikymas svetimoje teritorijoje kainavo. Tad jiems norėjosi kuo greičiau išspręsti klausimą. Visa bėda, kad, priešingai Paryžiaus lūkesčiams, lenkai ir lietuviai niekaip nesusitarė.

Ar yra žinoma, kada ir kokiomis aplinkybėmis atkurtos Lietuvos valstybės architektų galvose ėmė bręsti idėja, planai prisijungti Klaipėdos kraštą? Kokiame politiniame, o gal kariniame lygyje šie planai buvo kuriami?

Kad Klaipėda yra etnografinės Lietuvos dalis, lietuvių visuomenininkai, žinoma, neabejojo jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Bet visi suprato - sujungti lietuvių etnografines žemes įmanoma tik jeigu Rusija ir Vokietija kariaus tarpusavyje. Nedaug kam tada tai atrodė realus scenarijus. Štai kodėl 1914 m., vos karui prasidėjus, lietuvių visuomenės lyderiai labai entuziastingai reagavo į Rusijos armijų žygį į Rytprūsius. Jie manė, kad okupuotas žemes Rusija pasiliks. Taip visas lietuvių žemes bus galima sujungti po Rusijos vėliava.

Kadangi tai neįvyko, teko keisti strategiją. 1916-1918 m. jau tikėtasi, kad Klaipėdą pavyks gauti iš vokiečių rankų. Lietuvių politikai Oberoste žaidė su vokiečiais pavojingą žaidimą, ir prizas Lietuvai galėjo būti Klaipėda. Tik tada pati Lietuva turėjo būti amžinomis sąjungomis susieta su Vokietija, o didelei daliai lietuvių politikų tai buvo visiškai nepriimtina.

1918 m. pabaigoje viskas pasikeitė. Dabar jau egzistavo savarankiška Lietuvos Vyriausybė, kuriai dėl Klaipėdos teko įtikinėti sąjungininkes.

1919 m. gegužę lietuviai apsidžiaugė išgirdę sąjungininkių komentarą, kad Klaipėda atskiriama nuo Vokietijos dėl dviejų priežasčių: 1) nes Lietuvai tai išėjimas į jūrą, 2) nes regione vyrauja lietuviai, nepaisant vokiečių dominavimo pačioje Klaipėdoje. Tik jie nesuprato, kad sąjungininkės tada dar visai nebūtinai įsivaizdavo Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę.

Štai kodėl nuo 1919 m. lietuvių politikai tikėjosi, kad vos tik sąjungininkės pripažins Lietuvą de jure, Klaipėdą jos perduos Lietuvai. Bet kuo toliau, tuo labiau tos viltys blėso. O 1922 m. spalį sąjungininkės juodu ant balto pareiškė: pripažinimo de jure klausimas ir Klaipėdos ateities klausimas - nesusiję.

Tai buvo smūgis. Tada ir teko ieškoti dar vieno sprendimo, kaip prijungti Klaipėdą. Mintis tą padaryti jėga negimė 1922 m. Šiandien žinome, jog idėją, kad reikėtų apie tai pradėti galvoti, bene pirmasis 1920 m. pasiūlė Klaipėdos lietuvių politikas Erdmonas Simonaitis (1888-1969).

1922 m. pradžioje, atrodo, retransliuodamas E. Simonaitį, tai dar kartą Kaunui pasiūlė Jonas Žilius (1870-1932), Lietuvos atstovas Klaipėdoje (palaidotas Kopgalio kapinaitėse - aut. past.).

1922 m. rugpjūtį Kaunas jau rinko informaciją apie gyventojų nuotaikas šiuo klausimu Klaipėdos krašte. Bet tik tada, kai 1922 m. lapkritį Kauną pasiekė informacija, jog sąjungininkės ketina Klaipėdą paversti Tautų Sąjungos globojama savarankiška valstybe, ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas (1882-1967) pasakė: „Darom.“

Kas buvo karinės operacijos smegenys, pagrindiniai organizatoriai ir kaip vyko slapto plano įgyvendinimo koordinavimas? Kodėl pasirinktas būtent 1923 m. sausis, kai lauke - speigas, žiema?

Klaipėdos prijungimas nebuvo vien karinė operacija. Tad smegenų reikia ieškoti Kaune, bet ne vien Lietuvos kariuomenės Generaliniame štabe, kurio Žvalgybos skyriuje buvo parengtas visas karinės operacijos planas.

Smegenų reikia ieškoti ir Užsienio reikalų ministerijoje, kuriai ministras pirmininkas E. Galvanauskas nuo 1922 m. rugsėjo pabaigos vadovavo tiesiogiai. 1922 m. lapkritį į planavimą, kaip prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos imituojant vietos gyventojų sukilimą, įsijungė ir Lietuvos šaulių sąjungos centras.

Iš pradžių apie tai žinojo labai nedaug žmonių. Bet gandai jau pradėjo sklisti ir ėmė pasiekti sąjungininkių atstovų Kaune ausis. Tai buvo viena priežasčių, kodėl nelabai buvo galima delsti.

Kita priežastis, kodėl delsimas galėjo brangiai kainuoti - buvo aišku, kad sąjungininkės netrukus paskelbs sprendimą dėl Klaipėdos pavertimo savarankiška valstybe. Norėta užbėgti tam už akių. Gandų skleidėjai Kaune tik nežinojo detalių, kaip iš tikrųjų viskas vyks. Tiesą sakant, iki 1923 m. sausio pradžios tų detalių nežinojo niekas, nes jų tiesiog nebuvo.

Karinė operacija buvo detaliai parengta sausio 3-6 d. Kaune. Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Juozas Stanaitis (1865-1925) tą leido daryti Žvalgybos skyriaus Kontržvalgų dalies vadui Jonui Polovinskui (1889-1964), nes kito karinio vado Vyriausybei taip ir nepavyko rasti.

Iš Žvalgybos skyriaus ir kitų Generalinio štabo „paskolintų“ žmonių J. Polovinskas (visuomenei geriausiai žinomas Jono Budrio pavarde; 2023 m. rugsėjo 22 d. iškilmingai perlaidotas Klaipėdoje - aut. past.) sudarė savo štabą, suplanavo užduotis Ypatingo paskyrimo rinktinės trims grupėms. Kariuomenės vado įsakymu kariniai daliniai ir Karo mokykla davė žmonių ir ginklų. Kitą žmonių ir ginklų dalį užtikrino Lietuvos šaulių sąjunga.

Greitai įvairiais būdais pavyko gauti kelis šimtus komplektų civilių drabužių, kuriais traukiniuose turėjo būti perrengti kariai, šaudmenų ir technikos. Visa tai, kaip minėjau, per kelias dienas, nes sausio 6 d. pirmasis sąstatas jau pajudėjo iš Kauno.

Prieš tai dar būta ilgiau kaip mėnesį užtrukusio paruošiamojo darbo Klaipėdoje. Jį iš dalies koordinavo J. Polovinskas, iš dalies - Lietuvos šaulių sąjungos žmonės.

Jie buvo ir pagrindiniai sumanytojai Klaipėdoje sukurti Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą bei jo vardu pradėti vykdyti agitacinę kampaniją - kone kasdien vis kitame bažnytkaimyje ar didesniame kaime rengiamus visuomenės susirinkimus su viešomis kalbomis ir keliamais reikalavimais. Prancūzų vyr. komisaro reakcija į šiuos susirinkimui labai pagelbėjo, nes leido teigti, kad vietos valdžia Klaipėdos krašte persekioja lietuvius. Kuo ne dingstis sukilimui?