Klaipėdos lėlių teatre - prasmingos istorijos iš Fluxus dėžutės

Su spektaklio režisiere Gintare Radvilavičiūte kalbamės apie Fluxus Klaipėdos lėlių teatre ir mūsų gyvenime.

Praėjusiais metais Klaipėdos lėlių teatre sukurtas spektaklis „Didysis sprogimas“ įvertintas aukščiausiais teatro apdovanojimais. Tarptautinei kūrybinei jo komandai su režisieriumi Zvi Sahar skirta „Padėkos kaukė“, „Auksinis scenos kryžius“. Kartelė pakelta labai aukštai. Ar tai nesukelia įtampos, baimės kuriant spektaklį po to?

Teatras - vienas organizmas. Džiaugiuosi dėl kiekvieno darbo teatre, ar tai būtų mano spektaklis, ar kito kūrėjo. Įvertinimas - tai laiptelis, kuriuo lipa visas teatras... džiaugiuosi... tai visus verčia judėti pirmyn. Gera, kai yra nuo ko atsispirti ir keliauti toliau.

Kaip apskritai Klaipėdos lėlių teatras ir jūs asmeniškai išgyvenote karantino įtampas, apribojimus. Galbūt jie ir padiktavo dėžutės simbolį bei formą. Juk visi buvome tarsi užsidarę savo dėžutėse.

Karantinas visus palietė, tačiau man atrodo, visada svarbu išgirsti, ką tau sako laikas. Įsiklausyti, ar ne per greitai bėgi. Ar tavo siela spėja paskui, gal reikia sustoti ir palaukti.

Spektaklį „Istorijos iš Fluxus dėžutės“ inspiravo J. Mačiūnas ir Fluxus judėjimas, Fluxus dėžutės. Kai mąsčiau apie šį spektaklį, dar net minties nebuvo, kad būsime į jas uždaryti.. Tikrai simboliška, kad teko užsidaryti ir patūnoti tarp savo daiktų, minčių, nebaigtų darbų. Kai pažvelgi iš viršaus į pasaulį, - kiek daug kiekvienoje „dėžutėje“ vyko istorijų ir kaip visi norėjo iš jų išsiveržti...

Kaip kūrėjai mes turėjome tikrai daug laiko, kurį galėjome naudingai praleisti. Galėjome užsidaryti ir kurti. Tą ir darėme.

Kas bendro tarp Shaun Tan, Olgos Tokarczukor ir Jurgio Mačiūno. Kaip šių menininkų kūryba sutekėjo į spektaklį "Istorijos iš Fluxus dėžutės?

Aš pati nelabai galiu paaiškinti, kaip viskas sutekėjo... Du ar daugiau kūrėjų suskrido draugėn ir pamažu sukibo į beformį gumuliuką, kuris niekieno nekliudomas palengva augo ir apvalėjo o tada ėmė ridentis miesto gatvėmis kaip koks vėjarytis augalas...

Tos istorijos labai stiprios, asociatyvios, gilios. Niekada negalvojau perkelti jų į sceną, bet jos pačios sulipo į dėžutes. Buvo be galo įdomu jas narplioti, atrakinti, ieškoti prasmių. Jurgio Mačiūno visas gyvenimas buvo pokštas. Jis kasdien darė meną ir pabrėžė atsitiktinumo svarbą. Gal šį kartą pasidaviau tėkmei ir klausiau, gaudžiau, ką man teikė gyvenimas... Ačiū visiems kūrėjams, kurie sutekėjo draugėn...

Fluxus vardo naudojimas spektaklio pavadinime skamba pretenzingai ir ambicingai. Kuo jums imponuoja Fluxus ideologija? Kas yra Fluxus šiame spektaklyje?

Mane įkvėpė J. Mačiūno žaidimas, kuris peraugo į labai rimtą judėjimą. Norėjosi į spektaklio kūrimą pažvelgti kaip į pokštą, kuris gali būti paprastas, juokingas, netikėtas, nesupančiotas rimtumo, žaidybinis, prieinamas visiems, bet kalbėti apie labai svarbius gyvenimo momentus, akimirkas.

Pasak Fluxus kūrėjų, kiekvienas žmogus gali būti menininkas, kiekvienas daiktas - menas, kiekvienas vaikas gali pasiimti dėžę ir joje kurti, svarbu kūrybinė laisvė, juokas, žaismė. Norėjosi, kad spektaklio dėžutėse apsigyventų trumpos, pamokančios, lengvos, bet prasmingos istorijos - juk viskas aplink mus yra apipinta įvairiausiomis istorijomis, prisiminimais. Mes kalbamės, ir viena istorija keičia kitą, pamirštame, nuo ko pradėjome pokalbį, ir nežinome, kuo jį pabaigsime, tačiau tokie nuogirdų, patirčių ir prisiminimų kupini pašnekesiai, tos istorijos, kuriomis dalijamės, įkvepia, pamoko, galbūt kartais sukrečia... Mes, ko gero, tiesiog jomis gyvename.

Norėjosi, kad spektaklio metu vyksmas skleistųsi kiekvieną akimirką, kiekviename kampelyje, o paskui tiesiog išnyktų.

Iš visą vasarą rinktų daiktų, dėžučių, smulkmenų kūrėme etiudus, istorijas, performansus, žaidėme asociacijų žaidimus, kvailiojome ir daug juokėmės. Šio proceso metu itin išryškėjo žmogus: visų improvizacijų metu kiekvienas liko su savo pasauliu ir per daiktus jį atskleidė - niekas nedarė tiesioginės įtakos, nesakė, kaip kas turi būti. Visi esame šio spektaklio kūrėjai.

Ne pirmą kartą spektakliuose naudojate senus, jau nenaudojamus daiktus, objektus, žaislus, suteikiate jiems antrą gyvenimą. Tokias raiškos priemones diktuoja ekologijos ir tvarumo idėjos ar kūrybos kaip žaidimo filosofija?

Pradinė mintis buvo surinkti įvairius žaislus, daiktus, objektus, eksponatus, kurie yra baigę savo gyvenimą, ir juos perkuriant, transformuojant sukurti intymų pasakojimą. Kiekviena istorija „išlenda“ iš dėžutės ir atgal į ją „sugrįžta“.

Man įdomu, kad surinkti daiktai jau savaime savyje turi istorijas: primirštas, kaip primiršti ir patys daiktai. Mes juos prikeliame iš užmaršties, tarytum nuvalome nuo jų dulkes ir atgaiviname naujam gyvenimui.

Per daiktus gali labai daug papasakoti.

Vis dėlto kur tuomet yra riba tarp žaidimo su lėlėmis, žaislais, objektais, kurį žaidžia vaikai, ir teatro?

Riba - tai yra surepetuota. Tiek teatre, tiek vaikų žaidimų aikštelėje reikia vaizduotės, žaidimo, improvizacijos. Tik teatre tai surepetuota, apgalvota, o vaikų žaidimų aikštelėje jei nėra nuotaikos, tai visi skirstosi namo.

Šio spektaklio procesas, paieškos, žaidimas einant iki spektaklio gimimo buvo visiškai toks pats kaip vaikų žaidimų aikštelėje. Visas kambarys sendaikčių, raktiniai žodžiai ir improvizacija...

Man labai patiko šis žaidimas. Labiausiai atsiskleidė teatro žmonės, parodė, kas jiems patinka, kokie jie kūrybingi, kaip skirtingai mato pasaulį, o kartu yra kūrėjai. Gal per tempą, projektų įgyvendinimą pamirštame, kad mes visi esame kūrėjai. Labai džiaugiausi šiuo užsidarymu teatre su tokiais kūrybingais žmonėmis. Ačiū dramaturgei Virginijai Rimkaitei, kompozitorei Ievai Parnarauskaitei, kostiumų dailininkei Renatai Valčik, aktoriams Monikai Mikalauskaitei-Baužienei, Vytautui Kairiui, Kęstučiui Bručkui, apšvietimo dailininkui Pauliui Vendeliui, teatro direktorei Aušrai Juknevičienei.

Ir dar atėjo supratimas, kad kiekvienas spektaklis gali gimti kitaip, jį atrakinti yra įvairių būdų, gal kartais galima prie to prieiti kitu kampu, iš kitos pusės. Per juoką, priemonių nesureikšminimą, žaidimą. Ir tai galbūt yra geriausia, ką gali žmogus.

Donato BIELKAUSKO, Modesto EŽERSKIO nuotr.