Klaipėdos miesto ir regiono ekonominė istorija XIII-XVI a.

Tęsinys. Pradžia 2021 06 19

Klaipėdos įkūrimas

Skirtingai nei kaimyninė Mėguvos žemė, Pilsotas XII a. nepatyrė didesnio ekonominio nuosmukio, XII-XIII a. sandūroje čia buvo apie 20 stambesnių apgyventų vietų, svarbesni centrai buvo Eketė, Žardė, Pois, Mutina (Purmaliai) ir kt.

Neabejotina, kad X-XII a. Pilsoto bei kitų kuršių žemių gyventojai turėjo gana gyvus prekybinius ryšius su senovės Skandinavijos gyventojais vikingais.

Mūsų temos kontekste svarbu aptarti geografinę vietą ir aplinką, kurioje buvo įkurta Klaipėda.

Visų pirma pažymėtina, kad pilis ir miestas iškilo tuščioje, neapgyventoje vietovėje.

Miesto steigimo dokumentuose bei kituose rašytiniuose šaltiniuose nėra jokių duomenų apie kokią nors apgyvendinimo struktūrą prie Dangės upės žiočių ir marių protakos (Klaipėdos sąsiaurio), nieko iki šiol nerasta ir archeologinių tyrinėjimų metu.

Vadinasi, Klaipėdos atsiradimas nebuvo natūrali teritorijos prie jūros, marių protakos ir Dangės demografinės raidos pasekmė, bet pagal išankstinį planą iš išorės realizuotas projektas.

Konkrečią jo raišką lėmė steigėjų - Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo bei už jų nugarų stovėjusių vokiečių pirklių interesai.

Manytume, kad dominavo kariniai strateginiai Ordino sumetimai, o verslo išskaičiavimai sekė įkandin kaip tolesnės perspektyvos dalykas.

Vieta piliai ir prie jos turėjusiam išaugti miestui buvo parinkta tikrai puiki, atėjūnų rankose atsidūrė visos prekybos Nemunu raktas, tačiau dar reikėjo laiko tai prekybai atsirasti. Reikia pritarti nuomonei, kad ankstyvaisiais viduramžiais Nemunas tikrai nebuvo svarbiausias baltų tarptautinės prekybos kelias, ne ką geresnė padėtis buvo ir vėlesniais amžiais.

Nuo XII a. vidurio Šiaurės Vokietijos pirkliai ir laivininkai išstumia iki tol Baltijos jūroje dominavusius švedus ir danus, sparčiai įsisavindami naujus prekybinius maršrutus.

Pradžioje vokiečiai įsitvirtino Gotlande, kitas etapas buvo 1201 m. įkurta Ryga.

Įsidėmėtina, kad vokiečių pirkliai jau nuo XII a. vidurio lankėsi Dauguvos žiotyse ir turėjo ten savo faktoriją, palaikė prekybinius ryšius su vietos ir rusų pirkliais.

Nenuostabu, kad Rygos verslo sluoksniai netruko įtvirtinti savo pozicijas Polocke, Vitebske ir Smolenske.

Tuo tarpu nieko panašaus prie marių protakos ir Dangės žiočių iki pat XIII a. vidurio nebuvo, nes akivaizdžiai nebuvo žymesnių prekių srautų iš Nemuno baseino - kas greičiau bylotų apie Nemuno vidurupio ekonominio potencialo menkumą nei prastas laivybos tuometiniu Nemunu sąlygas.

Remdami Klaipėdos įkūrimą, vokiečių pirkliai praktiškai investavo į ateitį.

Klaipėdos kaip politinio administracinio centro ir stambaus prekybinio uostamiesčio vizija rėmėsi prielaida apie netruksiantį Žemaitijos (o tolesnėje perspektyvoje - ir visos Lietuvos) patekimą Vokiečių ordino valdžion.

Dėl to būsimam miestui buvo suteiktos neįprastai didelės žemės valdos, jame buvo numatyta kaldinti pinigus bei pasirūpinta, kad per Dangę pastatytas tiltas netrukdytų laivybai.

Neabejotinai pozityvia Klaipėdos miesto ūkinei plėtrai aplinkybe laikytina pagrindinio įkūrėjo - Livonijos ordino - politika savo miestų atžvilgiu.

Ji buvo žymiai palankesnė nei Prūsijoje: kryžiuočiai, kaip minėjome, nebuvo suinteresuoti pernelyg sparčiu savo miestų stiprėjimu bei savo prekybine veikla smarkiai kenkė miestams.

Tuo tarpu kalavijuočiai nė nebandė verstis prekyba. Kryžiuočiai nemėgo pernelyg daug teisių miestams suteikiančios Liubeko teisės ir savo miestus kūrė Kulmo teisės pagrindu, tuo tarpu plynoje vietoje kuriamam Klaipėdos miestui Livonijos ordinas avansu suteikė Liubeko teisę.

Apibendrinant Klaipėdos įkūrimo aplinkybes miesto ekonominės plėtros kontekste galima pažymėti, kad pradinės pozicijos buvo dvejopo pobūdžio.

Iš vienos pusės, akivaizdu, kad Šiaurės Vokietijos pirklius į Klaipėdą atviliojo ne noras perimti Nemuno baseino prekybą - kitaip jie čia būtų pasirodę žymiai anksčiau.

Kita vertus, perspektyvos buvo tikrai patrauklios, tą liudija ir tarp Dortmundo ir Liubeko kilusi konkurencija dėl įtakos būsimame mieste: Dortmundo teisės suteikimo atveju naujasis miestas būtų buvęs pavadintas Naujuoju Dortmundu - Nova Tremonia.

1257 m. Klaipėda gavo Liubeko teisę ir įspūdingos plėtros galimybes, viskas priklausė nuo vokiečių riterių sėkmės kovoje prieš žemaičius ir Lietuvą.

Klaipėdos miesto raida ir statusas XIII-XVI a.

Viduramžių Klaipėdą būtų galima pavadinti „nematomu miestu“, ir dvejopa prasme.

Šalia Klaipėdos pilies įkurtos gyvenvietės raidą XIII-XV a. laikotarpiu sunku įžvelgti tiek dėl šaltinių stokos, tiek dėl pačios Klaipėdos menkumo, ir pastaroji aplinkybė iš esmės paaiškina pirmosios etimologiją.

Mėginsime tematiškai grupuoti visas informaciją apie viduramžių Klaipėdos miestą teikiančias žinias, kiekvienu atveju siekdami fiksuoti miesto buvimo bei jo demografinio ir ekonominio potencialo būklę liudijančius faktus.

Visų pirma nuo pat Klaipėdos įkūrimo pradžios kronikos ir kiti šaltiniai byloja apie nuolatines išorės grėsmes miesto egzistencijai.

Čia būtina aptarti Vlado Žulkaus pastabas apie tai, kad istorikai nepastebi didelio Ordino diplomatinio laimėjimo taikiu būdu patraukiant į savo pusę Pilsoto kuršius, ir kad gana taikinga atmosfera davė Ordinui aštuonerius santykinai ramesnius metus (iki 1260 m.), per kuriuos buvo pastatyta galinga mūrinė pilis ir padėti pagrindai miestui ir vyskupijos centrui.

Manytina, kad taikus vokiečių riterių atsikraustymas į Dangės ir Nemuno santaką buvo ne tiek Ordino diplomatinių gebėjimų, kiek Pilsoto kuršių silpnumo ipadarinys.

XIII a. viduryje ši Kuršo pietinio paribio žemė jau aiškiai buvo spaudžiama pranašesnių sembų ir žemaičių, todėl jos nobiliai tikrai ne iš gero gyvenimo pasirinko Ordino lėnininkų statusą.

Kita vertus, istoriniai šaltiniai vargu ar leidžia kalbėti apie santykinai taikingą 1252-1260 m. laikotarpį, jeigu kalbėsime ne pilies, bet miesto egzistencijos požiūriu.

1252 metų rudenį ką tik pastatytą Klaipėdos pilį užpuolė sembai ir žemaičiai, 1255-1256 m. sembai vėl apgulė Klaipėdą, 1257 m. prie Klaipėdos pilies sienų žemaičiai kovėsi su Kuršo komtūro pajėgomis, 1258 m. pro Klaipėdą žygiavo žemaičių kariuomenė.

Be to, 1258 m. antroje pusėje pirmiesiems Klaipėdos miestiečiams teko su Klaipėdos pilies riteriais žygiuoti į pagalbą Kuldigos pilies konventui.

Nes Klaipėdai suteikta Liubeko teisė, įpareigojusi miestiečius tik ginti savo miestą, buvo papildyta Livonijos ordinui naudingu straipsniu dėl visuotinės karinės prievolės.

Jeigu dar pridursime visiškai logišką Johano Zembrickio pastabą, kad daugelį mažesnių mūšių ir antpuolių neužfiksavo jokios kronikos, tai pasidarys akivaizdu, kad ką tik įkurto Klaipėdos miesto gyventojams nebuvo jokių sąlygų normaliai ūkinei veiklai.

Bus daugiau