Klaipėdos miesto ir regiono ekonominė istorija XIII - XVI a.

Nepaisant įvairių konfliktų su žemaičiais, per kelis dešimtmečius iki Trylikos metų karo Klaipėda tapo nors dar labai menka, bet formaliai visus miestui būdingus atributus turinčia gyvenviete.

Tęsinys. Pradžia čia

Pirmasis apgyvendinimas

Prasidėjo pirmasis miesto apylinkių apgyvendinimas.

XV a. pradžioje šaltiniuose paminimi miesto burmistras Andrius Brugelandas (Andrews Brugelandt) ir vertėjas Kristijonas (Kirsten), 1432 m. minimas Klaipėdos miestietis Jeckel, 1434 m. žemės mokesčius mokėjo miestietis Bachman, 1447 m. - Hans Neuborger su sūnumi, Jocob Pfohl, Jocob Lewe, Kleyne Lorke (?).

Nors ir labai nedaug, bet miestiečių buvo, nes būtent jų prašymu 1444 m. didysis magistras Konradas von Erlichshausenas atnaujino Klaipėdai 1365 m. suteiktą privilegiją.

Tačiau stiprėjanti Ordino valstybės krizė netrukus sunaikino šios saikingos pažangos vaisius, Ordino ir luomų konfrontacija atvedė į tragiškas pasekmes Klaipėdai turėjusį Trylikos metų (1454 - 1466 m.) karą.

Pasak K. Forstreuterio, šis karas tapo Klaipėdai žiauria lemtimi.

Karo metu Klaipėdos uostą ir miestą blokavo, puolė, niokojo ir degino Gdansko laivynas bei gdanskiečių sąjungininkai žemaičiai (Lietuva į šį karą nesikišo).

1455 m. Klaipėdą užėmė Žemaitijos seniūno Jono Kęsgailos pajėgos.

Iš Livonijos atžygiavęs dalinys išstūmė žemaičius iš Klaipėdos, pasitraukdami jie sudegino miestą ir priešpilį.

Gdansko laivynas puolė Klaipėdą 1456, 1457, 1458 ir 1464 metais, savo veiksmus gdanskiečiai derino su nuolat Klaipėdai grasinusiais žemaičiais.

1466 metais Torunės taika užbaigė karą, tačiau Klaipėdos vargai nesibaigė.

Karo metais Klaipėdos uostas tapo Ordino kaperių (plačiau apie kaperius ir kaperiavimą žr. II.2.4) baze.

Karui pasibaigus, Klaipėdos komtūras toliau globojo dabar tikrais jūrų plėšikais tapusius kaperius.

Gdansko ir Liubeko reikalavimai sutramdyti komtūro savivalę galiausiai privertė didįjį magistrą 1472 m. žygiuoti į Klaipėdą ir šturmu paimti pilį, sučiupti 42 piratai buvo nubausti mirtimi.

Po viso to iš miesto ne kažin kas liko, ir 1475 metais Klaipėdai suteikta Kulmo teisės privilegija praktiškai reiškė miesto atkūrimą iš naujo.

Apie viduramžių Klaipėdos menkumą liudija ir kiti duomenys.

1398 ir 1404 m. karo žygiams į Gotlandą laivus bei įgulų narius parūpino visi Ordino valstybės uostamiesčiai, išskyrus Klaipėdą.

1421 m. Ordinas buvo priverstas rengtis karo žygiui prieš Čekijos husitus, kiekvienam miestui buvo nurodyta duoti atitinkamą skaičių ginkluotų žmonių, Klaipėdos šiame sąraše nebuvo.

Trylikos metų karo metu Klaipėdos įtvirtinimus (bastėjas) pastatė ir prižiūrėjo Karaliaučiaus miestiečiai, 1466 m. Torunės taikos sutarties dokumentuose išvardintų Ordino valstybės miestų tarpe Klaipėda nefigūruoja.

Karo metais jūros plėšikų lizdu virtusi Klaipėda tapo rakštimi Hanzos miestų prekybai, tačiau visuose su tuo susijusiuose Hanzos dokumentuose miestas neminimas, minima tik Klaipėdos pilis (slosse in Memell, slot Memell) bei Klaipėdos komtūras (kumpthur tor Memell).

Rašytinių šaltinių duomenis galima papildyti pastaraisiais dešimtmečiais Klaipėdos senamiestyje ir piliavietėje atliktų archeologinių tyrimų medžiaga.

Ji patvirtina teiginį apie Klaipėdos miestiškojo apgyvendinimo XIII-XV a. laikotarpiu menkumą: senamiestyje (dešiniajame Senosios Dangės krante) buvo pradėta gyventi tik nuo XVI amžiaus ar pačioje XV a. pabaigoje, bet ne anksčiau, o planingas dabartinio senamiesčio gatvių apstatymas buvo pradėtas tik prieš 1540 m. gaisrą.

Toks menkas apgyvendinimas bei ekonominis silpnumas paskatino kai kuriuos tyrinėtojus netgi daryti prielaidą, kad viduramžių Klaipėda iš esmės buvo ne miestas, o savotiška liškio (liškos - licis, liscis, Lischke) - prie pilies esančios gyvenvietės, pretenduojančios tapti miestu - forma.

Žinoma, miesto teises ir burmistrą turėjusi Klaipėda juridiškai jokiu būdu negali būti laikoma buvusi liškiu, tačiau faktinis jos apgyvendinimas ir ūkinio išsivystymo lygis XIII-XV a. laikotarpiu ne kartą (o greičiausiai visąlaik) prilygo liškiui.

Mieste nebuvo nė vieno amatininkų cecho, nebuvo pirklių gildijos, Klaipėda vienintelė iš Prūsijos uostamiesčių nepriklausė Hanzai.

Į XVI amžių Klaipėda įžengė būdama pačiu mažiausiu, nykštukiniu miestu, kuriame 1503 m. tebuvo 25 miestiečiai (Bürger), bendras gyventojų skaičius (be pilies personalo) siekė vos apie 150 žmonių.

Tikru miestu Klaipėda ėmė tapti XVI a. pirmoje pusėje, kuomet po ilgamečių karų su Ordinu atsigavusi Žemaitija virto ne tik stiprėjančiu ūkiniu užnugariu, bet ir kolonistų tiekėja menkai apgyvendintam šiaurrytiniam Ordino valstybės pakraščiui.

1500 m. Klaipėdos komtūrijoje jau buvo 42 apgyvendintos vietovės, mokesčius mokėjo 365 valstiečiai.

Miesto pažanga buvo lėta, ją pristabdė 1519 m. tarp Ordino ir Lenkijos prasidėjęs karas.

1520 m. gegužę Gdansko laivynas puolė Klaipėdą, sudegino dalį miesto, užgrobė prekybinius laivus ir užvertė akmenimis Dangės žiotis.

Šio karo metu smarkiai įsiskolinusio Ordino didysis magistras hercogas Albrechtas Brandenburgietis ketino užstatyti Klaipėdą arba Ragainę, o 1520 m. gruodį Livonijos magistras suteikė Ordinui 1 525 markių gryno sidabro paskolą su sąlyga, kad jam bus užstatyta Klaipėda.

Po to pasikartojo prieš pusšimtį metų vykusi istorija: Klaipėda tapo piratauti pradėjusių Ordino kaperių baze, dėl ko ėmė grėsti karas su Hanza.

1540 m. kilęs gaisras praktiškai sunaikino miestą, liko stovėti tik 6 namai.

1540 metų mokesčius mokėjusių asmenų registre Klaipėda vadinama „miesteliu“ (Städtlein): tuomet joje buvo 90 miestiečių, dar 35 gyveno priemiesčiuose Didžiojoje ir Mažojoje Vitėje.

Darant prielaidą, kad miestiečio šeimyną vidutiniškai sudarė 6 žmonės, galima teigti, jog 1540 m. Klaipėdoje (be priemiesčių) buvo apie 540 gyventojų.

Vėlesni šaltiniai liudija lėtą miesto apgyvendinimo pažangą: 1553 m. žemės mokesčio mokėtojų registre minimi 126, 1589 m. registre - 143 Klaipėdos miestiečiai.

Pastarieji skaičiai įgalina prielaidą, kad XVI a. pabaigoje Klaipėda turėjo apie tūkstantį gyventojų ir smarkiai atsiliko nuo kitų Baltijos jūros uostamiesčių.

Apibendrinant galima pažymėti, kad XIII-XV a. istoriniuose šaltiniuose Klaipėda figūruoja daugiausia kaip pilis, įvairių karo veiksmų bei Ordino didžiojo magistro susitikimų su Livonijos magistru vieta, įprastas Livonijos pasiuntinių į Prūsiją pastovio punktas.

Bus daugiau

Sidebar placeholder