Klaipėda prieš 100 metų (64)

1926!

„Sunku skirtis su senais pažįstamais.

Senųjų metų turinį žinome ir juo apsipratome, visvien, ar laimingi, ar mažiau laimingi buvo tie metai.

Bet ką naujieji metai atneš — nežinome. Jei šypsodamies perkratome praeities vargus ir džiaugsmus, tai žvelgdami į ateitį varginamės išspėti būsimų įvykių paslaptį ir žingeidžiai klausiame: Kas bus? Ar vertas toksai žingeidumas?

Stabtelėjame pažvelgę į keturias horizonto pusės ir teiraujamės pranašo, o jo nesimato.

Tad užmerkiame akis prieš plačiąją beribę ir užsidarome savam pasauly.

Žvelgiame į save — ir štai išvystame angą, per kurią eina mūsų dienos, metai, visas gyvenimas ir mes patys.

Žybteli mūsuose nujautimas to, kas artinas ir gimsta viltis šviesesnės ateities.

Rodos, kaip tik Naujais metais eina per žmoniją geros vilties banga.

Niekados kituomet žmonės kuodaugiausiai linkę manyti: „Na, tikėkim, viskas bus gerai“.

Žmonės gyvena viltimi ne mažiau kaip duona. Ir gerai daro. Juk viltis praskaidrina gyvenimą ir dažnai lieka priežastimi to sveikojo optimizmo, kurio dėka žengia kalnop, saulėsp, pavienis asmuo, tautos ir žmonija."

Tokia įžanga prieš 100-metį, sausio 1 d. Naujuosius metus pradėjo laikraštis „Klaipėdos žinios“.

Žiedų istorija

Prieš šimtą metų spaudoje buvo aprašomos ne tik aktualijos, bet pateikiami ir nesenstantys skaitiniai. Pavyzdžiui, žiedų istorija.

Žmonės gyvena viltimi ne mažiau kaip duona. Ir gerai daro. Juk viltis praskaidrina gyvenimą ir dažnai lieka priežastimi to sveikojo optimizmo, kurio dėka žengia kalnop, saulėsp, pavienis asmuo, tautos ir žmonija.

„Daug mūsų įvairių emblemų ir ženklų, matomų kasdieniniame gyvenime, gavo pradžią gilioj senovėje.

Įvairiam tikslui pritaikinti, kaip kurie užsilaikė per šimtmečius, ilgai užsilaikys ateity ir gal laikysis kol šis pasaulis bus žmonėmis apgyventas.

Viena iš tokių ilgaamžių emblemų yra žiedas. Išrastas ir vartojamas nuo labai senai jis turi savo vietą ir dabar. Dar prieš išradimą bent kokio metalo, žiedai, supinti iš įvairių žolynų, buvo nešiojami, sulyg žmonių pažvalgų, pataisymui ar užlaikymui sveikatos.

Žiedai gydymo tikslu buvo nešiojami gana tankiai ir dar ne per daug senuose laikuose. Nešiojimas ant gryno kūno gintarų, perlų ir karielių ir dabar kaip kur skaitoma už naudingą sveikatai.

Žiedai padirbti iš gyvulių kaulų, kanopų ir kitų dalių kūno buvo nešiojami apsisaugojimui nuo nunuodinimo.

Įvairūs žiedai buvo naudingi nuo vidurių skausmo, sausgėlos, nuomario ir kitų neištirtų senovėje ligų.

Žiedai padirbti iš gyvulių kaulų, kanopų ir kitų dalių kūno buvo nešiojami apsisaugojimui nuo nunuodinimo.

Romos viešpatavimo laikuose žmonės nešiodavo geležinius žiedus. Vien aukšti valdininkai, senatoriai ir žmonės aukštos kilmės galėdavo nešiot aukso žiedus. Po smarkaus mušiui prie Canne Kartagos karvedys Hannibalas liepė surinkt visų kritusių romėnų aukso žiedus. Į 40.000 žiedų buvo surinkta ir pasiųsta į Kartagą, parodyt gyventojams savo pergalę ir kiek aukštos kilmės romėnų mūšyje nužudyta.

Nusiminę šia nelaime, romėnai pakeitė savo aukso žiedus geležiniais, kurie buvo nešiojami per du šimtu metų, kaipo liūdėjimo ženklas. Per ilgus metus geležiniai žiedai buvo nešiojami laike laidotuvių kaipo liūdėsio emblema. Vėliau krikščionybės ricieriai arba vyčiai gaudavo ir nešiodavo aukso žiedą. Žiedai, kaipo moterystės ryšio ženklas tapo įvesti antram šimtmetyje ir laikosi ikišiol. 

Dar prieš krikščionybę romėnai vartodavo sutuoktuvių tikslui žiedą, tankiausia geležinį su vyro antspauda. Tą žiedą duodavo vyras savo jaunajai, kas reiškė, kad ji gali vartot jo vardą, ir turtą."

Patarimai, kaip apsisaugoti nuo kandžių

Taip pat kaip dabar, taip ir prieš 100 metų itin populiari būdavo įvairių patarimų rubrika.

Tose pačiose „Klaipėdos žiniose“ buvo dalinamasi apie „rūbų dorojimą žiemai ir vasarai“. Straipsnelyje, be kita ko, teigiama, kad drabužius nuo kandžių gali apsaugoti ir laikraščiai...

„Po kiekvieno sezono vilkėtus rūbus reikia padėti: žieminius - vasarai, vasarinius - žiemai.

Labai dažnai kabančius nevilkimus rūbus suėda kandys. Norint apsaugoti nuo kandžių, reikia daryti šitaip: visų pirma rūbus stropiai išvalyti ir išvėdinti, paskui išbarstyti naftalina arba kamparu, suvynioti į laikraščius (laikraščių dažų kvapas irgi naikina kandis) ir sudėti į skrynią, kurią sandariai uždaryti visus plyšius, kad neįeitų oro, o su juo ir dulkių ir kad iš vidaus neišeitų kvapas, užklijuoti popiera.

Kailių sankrovose, kurios ima kailinius apsaugoti, kailiniai niekuomet nebarstomi, tik dažnai išvėdinami.

Kailinių prie pečiaus nekabinti, dėlto, kad šiltoje vietoje kailis sutrūkinėja ir genda.

Padedant kailinius žiemai, reikia sudėti taip pat ir žieminius kaliošius, skrybeles, pirštines, moteriškas kates, lapes ant kaklo ir kitus panašius daiktus.

Prieš žiemą šilti rūbai išimami, išvėdinami, kad apsirengus nebūtų naftinio kvapo.

Rūbams bei skrybelėms valyti reikia turėti: 1. du rubiniu šepečiu - kietą ir minkštą, 2. sorinių šiaudų šluotelę ir 3. aksominį šepetuką, benzinos, terpentino, štinkspirito."