Klaipėdos miesto ir regiono ekonominė istorija XIII-XVI a.

Geografiškai Nemuno žiotys, Kuršių marios ir jų protaka visuomet buvo vienintelis natūralus Lietuvos priėjimas prie jūros, tačiau tik XX amžiuje tapo integralia Lietuvos valstybės dalimi.

Doc. dr. Julius Žukas.

Ūkinė raida ikiindustrinėje epochoje

Lietuvių istoriografija tradiciškai pagrindinį dėmesį skyrė ir tebeskiria politinės istorijos tyrimams.

Tarpukariu Zenonas Ivinskis konstatavo labai menką lietuvių istorikų domėjimąsi ekonominės istorijos problematika, niekas iš esmės nepasikeitė ir šiais laikais.

Tebėra gajus požiūris kad, kaip taikliai pastebėjo Fernandas Braudelis, ekonominė istorija nėra didinga istorija, nors ji yra visos žmonijos istorijos dalis, kelianti tas pačias istoriniam tyrimui įprastas problemas.

Sunku pervertinti ekonomikos svarbą žmogiškajai egzistencijai, ekonominės pažangos, išsivystymo lygio įtaką visuomenės raidai bei gyvenimo kokybei.

Žmogaus prigimčiai būdingas ekonominis suinteresuotumas, natūralus noras gyventi geriau visais laikais buvo ir tebėra pamatinė varomoji jėga, skatinanti bendruomenių ir jų narių iniciatyvą ir verslumą bei drauge formuojanti tai, ką mes šiandien vadiname kultūriniu kraštovaizdžiu.

Viduramžių epochoje verslumas gimdė ekonominę galią, kuri kartu reiškė ir politinę galią, apie ką liudija to meto Italijos prekybinių miestų ar vokiečių Hanzos pavyzdžiai.

Nors XVI amžius formaliai jau priskiriamas ankstyvųjų naujųjų laikų epochai, tačiau iš tiesų kalbame apie viduramžių Klaipėdos miesto ir regiono ūkinę raidą, nes XVI amžiuje Europos miestų ekonominiame gyvenime iš esmės dar išliko viduramžiams būdinga sistema.

Mūsų atveju praplėsti tyrimo ribas iki XVI amžiaus imtinai buvo būtina ir dėl to, kad tik XVI amžiuje Klaipėda tapo tikru miestu.

Pagrindinis analitinis krūvis teko Klaipėdos miesto ekonominės raidos realijoms, tačiau pagal išgales stengtasi aptarti ir viduramžiais iš Klaipėdos administruotos teritorijos ūkinio gyvenimo bruožus.

Sąvoka „regionas“ šiuo konkrečiu atveju reiškia Klaipėdos komtūrijos (Komturei) bei nuo 1525 m. Klaipėdos valsčiaus (Amt) teritoriją, kurios ribos nesutampa su vėlesnio teritorinio darinio - Klaipėdos krašto (Memelgebiet, Memelland) ribomis.

Pradžioje Livonijos ordinui priklausiusiai Klaipėdos komtūrijai buvo priskirta didžiulė teritorija, apėmusi Ceklio, Mėguvos, Pilsoto ir Duvzarės sritis.

Po Žalgirio mūšio 1422 metų Melno taikos sutartis bei 1423 m. Lietuvos ir Vokiečių ordino sienos nustatymo sutartis nubrėžė naujas komtūrijos ribas, jos valdos smarkiai sumažėjo ir apėmė iš esmės tik senąją Pilsoto žemę, šiaurinę Kuršių nerijos dalį ir atitinkamą marių akvatorijos dalį bei dalį Nemuno deltos su Rusne ir Šilokarčemos apylinkes.

Vakarinė komtūrijos riba ėjo nuo Nemirsetos pajūriu iki Nidos nerijoje imtinai, rytinė ir šiaurinė ribos ėjo, palikusi už savęs Jūros upę, per dykrą taip, kad kairėje visą laiką būtų išlaikomas 3 mylių atstumas iki Nemuno ir Rusnės upių, Kuršių marių ir Klaipėdos pilies iki pat jūros kranto.

Komtūrijai priklausiusios šiaurinės Kuršių marių akvatorijos dalies riba ėjo nuo Grobšto rago nerijoje iki Licker Ort (Leckerorth, Lockerorth) Nemuno deltoje. Pietuose ordino laikotarpiu Klaipėdos komtūrija ribojosi su Ragainės komtūrija, o 1540 m. valsčius - su Tilžės valsčiumi.

Nepamainomi antriniai šaltiniai

Klaipėdos istorijos tyrinėtojų Heinricho Roerdanszo ir ypač Johano Zembrickio darbai, kuriuose paskelbta nemažai Klaipėdos miesto bei regiono žemėvaldą ir ūkį XVI amžiuje atspindinčių dokumentų ir faktų.

Tikslesniam viduramžių Klaipėdos statuso bei ekonominio potencialo identifikavimui nepamainomi yra antriniai šaltiniai, iš kurių visų pirma paminėtini Liubeko miesto dokumentų rinkinys, Gdansko miesto kronikos ir inventorius bei Hanzos dokumentų rinkiniai.

Temos istoriografijos apžvalgoje visų pirma paminėtinos pirmųjų rimtų viduramžių Klaipėdos miesto ir regiono istorijos tyrinėtojų J. Zembrickio ir Ericho Zurkalowskio publikacijos ir jų tarpusavio polemika, išryškinusi skirtingą požiūrį į viduramžių Klaipėdos miesto statusą ir ekonominį potencialą.

J. Zembrickis viduramžių Klaipėdą laikė gana reikšmingu prekybiniu uostamiesčiu, tuo tarpu E. Zurkalowskis teigė XIII-XV a. Klaipėdą tebuvus nežymia gyvenviete prie pilies, kuri tik XVI amžiuje pagaliau tapo tikru miestu ir jūrų prekybos centru.

Pastarąjį požiūrį, kuriam mes visiškai pritariame, vėlesniais metais naujais duomenimis papildė ir įtvirtino Erichas Maschke ir Kurtas Forstreuteris.

Toks požiūris iš esmės reprezentuojamas ir 1969 m. išleistoje vokiečių istoriko Gerhardo Willoweito dvitomėje monografijoje, kuri buvo ir tebėra vienintelis Klaipėdos krašto ekonominei istorijai XIII a. - XX a. pirmoje pusėje skirtas darbas.

Kita vertus, dėl pasirinkto neįprastai plataus tyrimo laikotarpio G. Willoweitas negalėjo plačiau panaudoti antrinių šaltinių, pateikti platesnį kontekstą ir apibendrinimus.

Be to, kai kurių viduramžių Klaipėdos istorijos epizodų vertinimuose jis nutolo nuo E. Zurkalowskio įžvalgų, komtūro bei kitų ordino žmonių veiksmus Klaipėdoje laikydamas klaipėdiečių veikla.

Lietuvių istoriografijoje tokios apimties Klaipėdos krašto ekonominei raidai skirto veikalo kol kas nėra, tačiau pažymėtina archeologo Vlado Žulkaus monografija, skirta XIII-XVII a. Klaipėdos archeologijai ir istorijai.

Pagrindinį dėmesį skirdamas Klaipėdos miesto ir pilies istorinei bei urbanistinei raidai, jis nušvietė ir to meto klaipėdiečių ūkinę veiklą. Vertingiausia šiame darbe yra miesto amatų analizė.

Bus daugiau.