Klaipėdos parodų rūmuose – keturios istorijos apie tai, kas slypi už spalvų, vandenų ir debesų
Ernesto Žvaigždino dovana miestui ir bičiuliams
Pagrindinis šio vakaro akcentas – klaipėdiečio tapytojo Ernesto Žvaigždino paroda „Septynių spalvų žvaigždynas“.
Žvelgiant į Ernesto drobes, atrodo, kad jose sustingsta pats Klaipėdos oras – prisodrintas drėgmės, vėjo ir nenuspėjamos šviesos.
Menininkas, gimęs ir užaugęs čia, uostamiestyje, savo kūrybą pavertė gyvenimo būdu, o jo drobėse plazdenančios figūros meistriškai balansuoja tarp tikrovės ir abstrakcijos.
E. Žvaigždino tapyba atpažįstama iš tolo: tai drąsus, pastozinis potėpis, faktūros, kurias norisi liesti akimis, ir koloritas, pasakojantis gilias emocines istorijas.
Parodoje „Septynių spalvų žvaigždynas“ dailininkas lieka ištikimas savo braižui, tačiau kartu žaidžia kontrastais. Jo darbai – tai ir visai mažyčiai, trapūs „imanentinio dienoraščio“ eskizai, ir didelio formato drobės, dominuojančios erdvėje bei pripildančios ją Klaipėdos krašto motyvų.
Ekspozicijos centre lankytojų laukia staigmena - instaliacija iš septynių dešimčių spalvinių miniatiūrų.
Septynios vaivorykštės spalvos – nuo raudonos iki violetinės – čia susipina į vientisą spalvų žvaigždyną.
Tai ne šiaip meninis sprendimas, o šiltas E. Žvaigždino gestas: pasibaigus parodai, šie maži spalvų kodai iškeliaus į draugų ir bičiulių namus kaip linkėjimas geros kloties naujais metais.
Tai liudija apie paties kūrėjo filosofiją – menas neturi būti uždarytas, jis turi cirkuliuoti, šildyti ir jungti žmones.
Jolantos Mikulskytės meditacija „Už paviršiaus“
Greta spalvingų E. Žvaigždino žvaigždynų grafikė Jolanta Mikulskytė kviečia į kur kas tylesnę, bet ne mažiau intensyvią kelionę po vandeniu.
Jos paroda „Už paviršiaus“ – tai kelerių metų meninis tyrimas, kolekcionuotas per pandemijos tylą.
Didelio formato litografijose menininkė fiksuoja povandenines būsenas: slėgio pakitimus, keistą vandens gyvūniją ir nuskendusius artefaktus.
Litografija – lėtas, kantrybės ir vandens reikalaujantis procesas – autorei tapo meditacijos būdu.
J. Mikulskytė teigia, kad šiomis dienomis nebeliko drungnų būsenų, tik šalta arba karšta, juoda arba balta.
Jos darbai – tai bandymas išlikti ir pasislėpti po vandens stichija, kur žmogaus savivoka ir laiko pajautimas tampa visai kitokie.
Parodoje taip pat pristatoma naujausia estampų serija „Only You can think for Yourself“, pabrėžianti asmeninės laisvės ir mąstymo svarbą.
Ivaro Veermäe technologinės svajos ir stratosferos vėjai
Estų menininkas Ivaras Veermäe parodoje „Žemlaikiai, vėjėlaižos ir lietliečiai“ žvelgia į viršų – ten, kur susitinka technologijos ir gamtos utopijos. Ar žmogus gali valdyti klimatą? Pasitelkęs meteorologinius balionus, menininkas į 30 kilometrų aukštį siuntė įvairius objektus, stebėdamas jų kelionę ir kritimą atgal į žemę.
Tai mokslinis eksperimentas ir vizualus pasakojimas apie stratosferą – vietą, kurioje susikerta mūsų galios ambicijos ir tikroji planetos didybė. Menininko pokalbiai su mokslininkais virto instaliacijomis, keliančiomis klausimą apie mūsų atsakomybę už ateities klimatą.
Anos de Almeidos ir Leo Trotsenko atminties archeologija
Ketvirtoji paroda portugalės Anos de Almeidos ir ukrainiečio Leo Trotsenko jungtinė paroda „Pakeliama svarbos sunkuma“. Ši ekspozicija gimė Vienoje, susitikus dviem kūrėjams, giliai jaučiantiems istorines neteisybes ir praeities pėdsakus.
Jų kūryba – tai urbanistinė archeologija, kurioje archyviniai dokumentai susipina su šiuolaikiniu kraštovaizdžiu.
Menininkai klausia: kas iš tiesų yra svarbu, o ką mes tik sureikšminame per savo subjektyvų filtrą? Tai jautrus žvilgsnis į kolektyvinę atmintį ir žmogaus vietą sudėtingoje sociopolitinėje realybėje.
Informacija
E. Žvaigždino, J. Mikulskytės ir I. Veermäe parodos veiks iki vasario 15 d.;
A. de Almeidos ir L. Trotsenko – iki kovo 29 d.
Parodų atidarymo vakarą - įėjimas nemokamas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą