Klaipėdos šturmas jos gynėjo akimis

Šiemet minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį skaitytojams siūlome tęsti pažintį su unikaliais pačių 1923 m. sausio įvykių dalyvių įspūdžiais, publikuotais tarpukario, pokario spaudoje ir leidžiančiais prisiliesti prie autentiška dvasia persmelktų detalių.

Visada įdomu pažvelgti į kitą barikadų pusę. Pasakojimas - vieno jaunuolio, kuris uostamiesčio užėmimo metu buvo vadinamųjų freištatininkų pusėje.

Jo nuotykiai išties verti dėmesio, nes atskleidžia karinę operaciją suplanavusių lietuvių sumanumą, gudrius manevrus bei diversijas, kurių dėka pavyko užimti miestą.

„Sukilėliai tačiau ir nemanė šioje vietoje pulti: jie tik apgaudinėjo. Vos tik kas iš mūsų pasijudins, jie ir apipila mus šūviais. Vakare gavome įsakymą klaidinti sukilėlius rankinėmis granatomis: mėtyti jas visose vietose ir dar kartą dirbtinai parodyti mūsų stiprumą. Sukilėlius klaidindami patys suklydome“, - rašė jis.

Klaipėdiškiui teko išvysti, ką po lova slėpė garsusis dailininkas Adomas Brakas, akis į akį susitikti su pačiu karinės operacijos vadu Jonu Polovinsku-Budriu, iš kurio rankų subtiliam tikslui paėmė krūvą piniginių kupiūrų.

Prancūzijos 21-ojo šaulių pėstininkų batalionas prie kareivinių (dab. Klaipėdos universiteto). Ši vieta turėjo būti paskutiniąja gynėjų tvirtove. Cézard šeimos arch. (MLIM)

Prancūzijos 21-ojo šaulių pėstininkų batalionas prie kareivinių (dab. Klaipėdos universiteto). Ši vieta turėjo būti paskutiniąja gynėjų tvirtove. Cézard šeimos arch. (MLIM)

Socialinė sumaištis

Kas toks buvo 1937 m. prisiminimus apie Klaipėdos užėmimą parašęs jaunuolis, dabar pasakyti sunku. Žinoma tik tiek, kad jo vardas - Jurgis, jis mokėjo lietuviškai, vokiškai ir prancūziškai bei 1923 m. sausį tarnavo Klaipėdos krašto policijos mokykloje. Kitaip - buvo priešingoje stovykloje, nei vadinamieji sukilėliai.

„1923 m. sausio mėn. pradžia. Spirginantis vėjas braukia per sušalusią nuogą žemę. Klaipėdos krašto ateitis visiškoj tamsybėj. Niekas nežino, kas bus su prekyba, pramone, kaip išeis politika. Klaipėdos krašto klausimas staiga atsidūrė pasaulinio formato įvykių plotmėj. Vis stipriau vokiečių sluoksniuose pasigirsta balsas, kad Klaipėdos kraštas turįs būti ir likti freištatu (vok. “frei„ - laisvas, “Stadt" - miestas - aut. past.).

Vis smarkiau ir įsakmiau praplinta Tautos Tarybos iškeltas obalsis prisiglausti prie tėvynės Lietuvos. <...> Siena link Didž. Lietuvos liko visiškai uždaryta, įvesta griežta kontrolė. <...> Politinių nuomonių skirtumai grūmėsi krašte kaip didžios bangos. Visose viešose vietose, kavinėse, gatvėse ir kitur stropiai ginčytasi", - taip Jurgis apibūdino Klaipėdoje tvyrojusią įtampą, socialinę ir politinę atmosferą iki lemtingojo šturmo sausio 10-15 d.

Šioje vietoje reikėtų paaiškinti, kad 1919 m. Santarvės valstybės nutarė pagal Versalio taikos sutarties sąlygas atskirti Klaipėdos kraštą. Vokeičiai su tuo nesutiko. Jie agitavo už nepriklausomo Klaipėdos krašto (freištato), „laisvos valstybėlės“, įteisinimą (šiai idėjai simpatizavo ir lenkai). Tikėtasi, kad freištatas anksčiau ar vėliau būtų grįžęs Vokietijai.

Tuo tarpu, įžvelgdami aiškų pavojų, lietuviai priešinosi tokioms užmačioms. Šiuo tikslu 1919 m. buvo atkurta prolietuviška organizacija Prūsų lietuvių susivienijimas, kurios vykdomoji valdžia buvo Jurgio minima Tautos Taryba (TT).

Lietuvių kovotojai 1923 m. sausį. Klaipėdos užėmimo operacijos sėkmę lėmė sumanios ir drąsios karinės diversijos, apie kurias freištatininkai nė neįtarė. MLIM archyvai.

Lietuvių kovotojai 1923 m. sausį. Klaipėdos užėmimo operacijos sėkmę lėmė sumanios ir drąsios karinės diversijos, apie kurias freištatininkai nė neįtarė. MLIM archyvai.

Dinamitas po lova

Jaunajam policininkui kartu su kolega Kurtu (šis vadino lietuvį Žoržu) šturmo išvakarėse teko užsiimti ir politine žvalgyba.

„Ore kažkas kybo. Stipriai užuost kas tais panašaus į sukilimą“, - ištarė Kurtas.

Lietuviui teko lankytis pas, jo teigimu, savo jaunystės draugą ir kaimyną Jurgį B., kurį apibūdino kaip TT sekretorių, gyvenusį Liepojos g. 5.

„Pasisveikinimas buvo nuoširdus, bet visgi rezervuotas. Juk jis - politikas su siekimais, kurie tuo tarpu laikomi “šalies išdavimu„, gi aš nešioju policijos uniformą, tos policijos, kurios vienas skyrius kaip tik turėjo uždavinį “krašto išdavikus„ apdaboti. Aš noriu įsitikinti, ar teisybė, ką man Kurtas pasakojo“, - rašė tuometis policininkas.

Kurtas neklydo.

„Turbūt bus teisybė, kas kalbama apie galimą perversmą. Ar negalėtum man parūpinti šiek tiek ginklų. Žinoma, aš užmokėsiu už gerą kainą“, - staiga išpyškino Jurgis B.

„Pastebėjau jo miegamojo kampe kažkokią dėžę. Joje, kaip pats Jurgis pasakė, buvo revolveriai. Vėliau dar patyriau, kad po jo lova buvusi net dėžė su dinamitu. O šitoje lovoje jis galėjo miegoti“, - prisiminimais dalijosi klaipėdiškis.

Klaipėdos universiteto istorikas prof. dr. Vasilijus Safronovas „Vakarų ekspresui“ paaiškino, jog išties po Jurgio B. inicialais greičiausiai slėpėsi Liepojos g. 5 dirbtuves turėjusio iškilaus dailininko ir visuomenininko A. Brako (1886-1952) pavardė.

100 000

Sausio 10 d. kareivinėse žandarmerijos mokiniai buvo gavę „karabinus ir patronus“, nes pasiekė žinios apie lietuvių kovotojų (juos iš pradžių vadino gaujomis, plėšikais) užimtus Bajorus bei judėjimą link Kalotės. Sklido kalbos apie prasidėsiantį karą, imti kasti apkasai, įrenginėti kiti gynybiniai įtvirtinimai. Į nelaisvę pateko keletas vadinamųjų freištatininkų.

Naktį iš sausio 11-osios į sausio 12-ąją patruliuojant ties geležinkelio pylimu prie Sendvario, akistatoje su lietuvių kovotoju buvo šūviu į kaktą nušautas 34 metų Klaipėdos krašto vyr. vachmistras Franzas Juschka (Juška), kuris palaidotas Klaipėdos kapinėse.

Tokiomis aplinkybėmis jau kaip Raudonojo Kryžiaus sanitarams Jurgiui ir Kurtui teko vykti į patį „sukilėlių“ lizdą Girkaliuose aiškinantis, kur dingo 8 policininkai. Ten jaunuoliai akis į akį susidūrė su pačiu Klaipėdos krašto savanorių armijos vadu J. Polovinsku-Budriu (1889-1964). Jį apibūdino kaip „augalotą, inteligentiškos išvaizdos vyrą“.

Šio pasiteiravus, koks yra suimtų 8 policininkų likimas, buvo atsakyta, esą šie „sveiki ir linksmi“. Pasakojama, kad belaisviai neva atsisakė vykti atgal į kareivines ir tai padarysią „tik kai bus pasibaigęs sukilimas“.

Vėliau vyko įdomus pokalbis su Budriu apie nukautą F. Jušką.

„Vadas labai gailėjosi, kad vienas policijos valdininkas buvo nušautas. Pravestas tardymas parodęs, kad sukilėlis nušovęs tą valdininką, būdamas pats dideliame gyvybės pavojuje. <...> Mes vadui nupasakojom, kad Juška paliko dideliame varge žmoną ir vaikus. Vadas pareiškė, kad jis kiek galės rūpinsis nelaimingosios našlės likimu ir šia proga per mus pasiunčia jai vienkartinę pašalpą 100 000 markių“, - rašė Jurgis. Tuo metu Vokietijoje siautė hiperinfliacija, todėl sunku dabar pasakyti, ką tokia suma galėjo reikšti.

Tokį lietuvio gestą Klaipėdos vokiečių dienraštis „Memeler Dampfboot“ pavadino įžeidžiančiu.

„Panaudojo piktam visuomenės kiršinimui, rašydamas: “Die Litauer wollen memellaendisches Blut mit Geld abwaschen„ (Lietuviai nori klaipėdiškių kraują pinigais nuplauti)“, - pastebėjo Jurgis.

Abu sanitarai iš Girkalių į Klaipėdą grįžo automobiliu ir apie savo žygį raportavo policijos direktoriui. F. Juškos šeimai skirti pinigai buvo konfiskuoti. „Na, ir ko tik neprasimano tie banditai žmonėms vilioti!“ - esą riktelėjo jis.

Prie šio tilto per Dangę buvo įrengtas budėjimo postas. Prancūzų kapitonas paleido traukinį, iš kurio buvo nesėkmingai apšaudytos „sukilėlių“ pozicijos ties Sendvariu.  Deniso NIKITENKOS arch.

Prie šio tilto per Dangę buvo įrengtas budėjimo postas. Prancūzų kapitonas paleido traukinį, iš kurio buvo nesėkmingai apšaudytos „sukilėlių“ pozicijos ties Sendvariu.  Deniso NIKITENKOS arch.

Smėlio traukinys

Jaunojo Jurgio laukė nauji išbandymai: lemiamo šturmo išvakarėse jis buvo paskirtas prancūzų kapitono Gingo (šios asmenybės dėl galimai iškraipytos pavardės identifikuoti nepavyko) adjutantu. Priežastis - klaipėdiškis galėjo susikalbėti su policijos valdininkais ir įsirašiusiais į miesto apsaugos savanorius.

Kapitonui buvo patikėta saugoti geležinkelio stoties ir „Union“ fabriko (dab. Artojo g. esantys sandėliai Dangės pakrantėje) rajoną. Apkasais įtvirtintas postas buvo įrengtas prie buvusio arkinio geležinkelio tilto (susprogdintas, jo vietoje Joniškės g. tįso dabartinis) per Dangę. Čia laukė ne itin smagūs nutikimai.

„Gingo sugalvojo geležinkeliu paleisti traukinį Sendvario kryptimi, tur būt norėdamas ištirti sukilėlių pajėgas tame bare! Vagonų pasieniais sudėti smilčių maišai sudarė apsaugą. Pro duris už smilčių maišų stovėjo kulkosvaidžiai. Iš viso traukinyje buvo penki prancūzai, dešimts policijos valdininkų ir aš. Ties Sendvariu kapitonas Gingo įsakė paleisti ugnį į priešo pusę“, - visa tai Jurgis stebėjo nuo vagono stogo. Prasidėjus susišaudymui jis nėrė į vidų ir tik per plauką liko gyvas.

„Aš neturėjau šautuvo, todėl stojau prie durų plyšio tėmyti (stebėti - aut. past.) sukilėlius. Bet vienas policininkas mane nuo plyšio pastūmė ir pradėjo šaudyti į sukilėlius. Tame akies mirksnyje jis griebėsi už pilvo ir krito žemėn. Traukinys sustojo. Mano kolega, skausmų apimtas, šoko iš vagono ir griuvęs ėmė raitytis ant žemės. Gerai kad kapitonas Gingo pastebėjo ir grąžino traukinį“, - prisiminė klaipėdiškis.

Sėkmės vaikis. Į pilvą sužeistas policininkas (po operacijos ligoninėje pasveiko) išgelbėjo Jurgiui gyvybę, nes į pilvą pataikiusi kulka 4 cm žemesniam Jurgiui būtų smigusi tiesiai į krūtinę.

 

Diversijų virtinė

Klaipėdiškio pasakojimuose galima atrasti subtilių niuansų, atskleidžiančių itin sumanią ir drąsią lietuvių kovotojų karinę taktiką. Ne veltui taip smarkiai apšaudytas buvo traukinys ties Sendvariu: sausio 15-osios naktį įvykęs jo užėmimas (žuvo 5 lietuviai) atvėrė vartus į Klaipėdą. Tik priešai to nenumatė.

"Buvo manyta, kad sukilėliai eis į miestą per Dangės tiltą ties Luisenhofu (dab. Liepų g. tiltas - aut. past.), todėl ir buvo visos mūsų pajėgos čia sukoncentruotos. <...> Tuo tarpu kai mes pyškinome granatas, visas baras nuo Sendvario Smeltės link buvo visai tuščias. Tose vietose tik keli sargybiniai palaikė tarp savęs mažus ryšius. Bet niekas ir nepamanė, kad šioje vietoje pultų sukilėliai. Mūsų žiniomis, jų visos pajėgos buvo sukoncentruotos ties Tauralaukiu.

Šaltinis: „Vakarai“, 1937 m. Nr. 12, 14, 15, 16.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder