Klaipėdos sukilėlių apdovanojimai: vieni - pagerbti, o kiti - užmiršti

Kiek iš viso žmonių dalyvavo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operacijoje?

Atsakymas priklauso nuo to, ką reiškia dalyvauti. Kai su kolegomis rengėme knygą „1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai“, bandžiau identifikuoti, kiek žmonių, remiantis archyvine medžiaga, galima įvardyti dalyvavus Ypatingo paskyrimo rinktinėje ir / ar tarnavus Klaipėdos krašto 1-ajame savanorių pulke.

Iš viso pavyko identifikuoti 2 093 asmenis, kurie 1923 m. sausio-vasario mėn. sudarė ginkluotą jėgą, paveikusią Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos. Dar apie šimtas pavardžių liko nežinoma.

Bet sąrašas, kurį sudariau, neapima politikų ir diplomatų, kurie prisidėjo prie Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos, Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos šaulių sąjungos vadovybės, kuri atliko organizacinius veiksmus, bet nebuvo rinktinės sudėtyje.

Neapima jis ir Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto ar jo talkininkų, „sukilėlių“ valdžios iškeltos direktorijos narių. Nėra jame ir tų, kurie visoje Lietuvoje 1923 m. sausio mėn. viduryje pradėjo kurti Mažajai Lietuvai gelbėti komitetus, rinkusius aukas Klaipėdos kraštui.

Bet kokiu atveju galima drąsiai teigti: eina kalba apie daugiau kaip 2,2 tūkst. dalyvių.

Apdovanoti operacijos dalyvius Klaipėdos atvadavimo medaliais nusprendė Vyriausiasis Mažosios Lietuvos komitetas. Koks buvo, ir ar apskritai buvo Didžiosios Lietuvos indėlis į šią iniciatyvą?

Matote, jūsų minimo komiteto medaliai iš tiesų nebuvo oficialūs valstybės apdovanojimai. Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatyme tokio apdovanojimo nėra.

Medaliai laikytini labiau visuomenine iniciatyva, prie kurios įgyvendinimo kažkiek prisidėjo Krašto apsaugos ministerija.

Bet iš tiesų bent simboliško Klaipėdos įvykių dalyvių pagerbimo valstybės apdovanojimais klausimas nebuvo išspręstas.

Tiesa, Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Mikalojus Lipčius ir Lietuvos Vyriausybės įgaliotinis Klaipėdos kraštui Antanas Smetona nepriklausomai vienas nuo kito dar 1923 m. pradžioje siūlė pagerbti pirmiausia ginkluotos operacijos dalyvius. M. Lipčius tikėjosi, kad tą padarys vietos direktorija, A. Smetona tą siūlė daryti Ministrų Kabinetui. Tačiau tai nebuvo įgyvendinta.

Už dalyvavimą Klaipėdos operacijoje aukščiausias valstybinis apdovanojimas dar 1923 m. buvo skirtas 20-iai žmonių, bet aštuoniems iš jų jau po mirties.
 

O vienas apdovanotųjų, kpt. Povilas Strelnikas, netrukus po apdovanojimo pasitraukė iš gyvenimo savo noru.

Todėl po 1923 m. vasaros Lietuvoje buvo viso labo 11 gyvų žmonių, apdovanotų Vyties Kryžiumi su kardais, formaliai - už pasižymėjimą „kovose su Lietuvos Nepriklausomybės priešais“, viešai neskelbiant, kad tai jų indėlio Klaipėdos operacijoje pripažinimas.

Be to, po valstybės perversmo I rūšies 3-iojo laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu buvo apdovanotas Jonas Polovinskas-Budrys.

Valstybinį statusą turėjo, nes krašto apsaugos ministro kartu su Lietuvos šaulių sąjunga buvo teikiamas, ir Šaulių sąjungos apdovanojimas - Šaulių Žvaigždės garbės ženklas. Pagal sąjungos dar 1929 m. parengtą projektą už pasižymėjimą „Klaipėdos vadavime 1923 m.“ jis turėjo būti įteiktas 16-ai žmonių.

Apdovanojimą formaliai įsteigus, beveik visiems iš įtrauktųjų į 1929 m. projektą jis ir buvo įteiktas per du kartus - 1931 ir 1932 m., taip padidinant bendrą gyvų apdovanotųjų skaičių iki 21. Šis skaičius, suprantama, sudarė labai nedidelį nuošimtį tų, kurie dalyvavo Klaipėdos operacijoje.

Visa kita buvo visuomeninės iniciatyvos. Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas 1925 m. pradėjo dalyti Klaipėdos sukilimo ženklus, kurie vėliau vadinti Klaipėdos krašto atvadavimo medaliais.

Šaulių sąjunga, kritikuodama šią iniciatyvą, užsakė „savo“ atskirų medalių pagal dailininko Petro Rimšos 1924 m. pagamintą eskizą gamybą. Abi organizacijos teikė medalius savo nuožiūra.

Nebuvo aiškių kriterijų, kam ir už ką tuos medalius teikti?

Žinome, kad Gelbėjimo komiteto ženklai buvo dviejų laipsnių - sidabro ir bronzos. Juos gaudavo „sukilimo dalyviai“ ir tie, kurie „jau prieš sukilimą lietuvių tautos žadinime atsižymėjo“. Bet šios kategorijos nebuvo tiksliai apibrėžtos.

Nežinome ir kokiomis procedūromis ar kiek griežtai vadovautasi nustatant „dalyvius“ ir „atsižymėjusiuosius“.

Pvz., Gelbėjimo komitetas buvo nutaręs dalyviais laikyti tuos, kurie, cituoju, „sausio 15 d. įstojo į sukilėlių eiles ir katrie iš Gelb. Komiteto atstovų pasirašė Šilutės deklaraciją“. Prie šios gana komplikuotos formuluotės (turint omenyje, kad į „sukilėlių“ eiles stota prieš sausio 15 d.) pridurtina dar viena citata iš to paties dokumento: „Išimtims daryti reikia Gelb. Kom. nutarimo.“

Iš Viliaus Kavaliausko paskelbto sąrašo asmenų, kuriems tarpukariu buvo įteikti Klaipėdos sukilimo ženklai, matome, kad jame yra ir asmenų, kurie visai nedalyvavo 1923-iųjų įvykiuose, bet kuriuos Komitetui atrodė svarbu apdovanoti dėl kitų priežasčių.

Be to, ypač krinta į akis tarnavusiųjų kariuomenės vienetuose menkas skaičius palyginti su šauliais, savanoriais ar Karo mokyklos kariūnais.

Pagaliau pridurtina ir tai, kad apdovanotųjų Komiteto ženklais sąraše - tik 1 361 pavardė; gerokai mažiau nei mano minėtas skaičius.

Kieno indėlis liko neįvertintas, nutylėtas? Kodėl?

Kaip sakiau, Lietuvoje po 1932 m. buvo 21 asmuo, gavęs valstybės apdovanojimus už dalyvavimą Klaipėdos įvykiuose. Tas skaičius nesudarė nė 1 procento.

Maža dalis kitų prisidėjusiųjų jei ir buvo pagerbta valstybės apdovanojimais, tai už kitus nuopelnus.

Na, o šimtų eilinių operacijos narių ir netgi dalies aukščiausių jos vadovų nuopelnai geriausiu atveju buvo įvertinti visuomenės organizacijų teikiamais medaliais.

Jų nelydėjo nei didelis prestižas, nei juolab socialinės garantijos.

Net tokie veikėjai kaip Pranas Klimaitis, buvęs Šaulių sąjungos viršininkas, nedviprasmiškai prisiėmęs „Klaipėdos vadavimo“ sumanytojo vaidmenį, socialinių garantijų neturėjo ir gyvenimo saulėlydyje buvo priversti prašyti Lietuvos Vyriausybės finansinės paramos.

Kodėl Vyriausybė taip elgėsi, kodėl ypač kariuomenės atstovų vaidmuo buvo nutylimas? Tą lėmė vis tos pačios konspiracinės priemonės, nenoras išduoti tikrųjų Klaipėdos įvykių aplinkybių, viešai pripažinti, kas buvo tikrieji jos dalyviai.

Štai kokį atsakymą gavo gen. ltn. Vladas Nagevičius, Karo muziejaus viršininkas, kai Karo muziejus 1933 m. sausį, įvykių dešimties metų sukakties proga, kreipėsi į kariuomenės Vyriausiąjį štabą prašydamas medžiagos rengiamam muziejuje įvykių paminėjimui: „Atsakyti gen. Nagevičiui, kad Klaipėdos sukilėlių - Didž. Lietuvos piliečių, ypač kariuomenės karių - kol kas minėti negalima.“

Turbūt suprantame, kad tokioje situacijoje ir vieši valstybės apdovanojimai daugeliui jų buvo negalimi. Tiesą sakant, daug dalyvių išėjo taip niekada ir nesulaukę, kad jų indėlis būtų bent viešai įvardytas.

AUTORINIS. Petro Rimšos sukurtas medalis, skirtas Klaipėdos sukilimo 5-osioms metinėms.