Klaipėdos tapatumo ženklų labirintuose

Po Antrojo pasaulinio karo demografinę ir socialinę, kultūrinę katastrofą patyrusi Klaipėda tokių aiškių simbolių neturi. 

Vieniems su ja asocijuojasi Dangės upėje stovinti barkentina „Meridianas“, kitiems - Teatro aikštė su Taravos Anikės skulptūra, dar kitiems - pasukamojo tiltelio Juodasis vaiduoklis, Karališkojo pašto bokštas ar uosto kranai.

Prieškariu blaškytis nereikėjo: Mėmelio (Klaipėdos) ikona, prekės ženklu buvo tapęs ant šiaurinio molo galo 1884-1945 m. stovėjęs Baltasis švyturys. 

Apie jo reikšmę ir mūsų uostamiesčio tapatumo ženklus papasakojo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus (MLIM) direktorius dr. Jonas Genys.

Ar pritariate, kad Baltasis švyturys savo laiku buvo ryškiausia Klaipėdos žvaigždė?

Miestams-uostams švyturiai ir pagal reikalingumą navigacijai būdavę objektas numeris vienas, ir savotiški papuošalai. 

Sutinku, kad gražesnio simbolio, pasakojimo arba gražesnio prisistatymo miestui, kuris yra uostas, kaip švyturys negalima įsivaizduoti.

Kaip paaiškintumėte būtent Baltojo švyturio fenomeną? Kokios aplinkybės lėmė, kad tarpukariu jis tapo net Lietuvą - jūrinę valstybę reprezentuojančiu objektu, naudotu pašto ženkluose, įstaigų antspauduose, dokumentuose, valstybiniuose apdovanojimuose, medaliuose ir kt.?

Mano profesija yra istorikas, ir labai džiaugčiausi, jei rasčiau kur nors spaudoje atsakymą į jūsų klausimą. 

Nėra apibrėžta, kas lėmė šio švyturio populiarumą. Kodėl būtent jis tapo tokiu svarbiu ne tik atvirukų leidėjams ar suvenyrų gamintojams, bet ir valdžios institucijoms, kas yra labai svarbu? Galiu tik pasamprotauti...

Baltasis švyturys po 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos virto savotiška nacionaline vertybe.

Baltasis švyturys atvirukų leidėjų dėmesį patraukė jau XIX a. pabaigoje, o po 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos virto ir savotiška nacionaline vertybe. 

Nereikėtų pamiršti ir 1796 m. statyto Raudonojo švyturio: tiek atvirlaiškių motyvai, tiek išlikusios nuotraukos rodo, kad abu jie prieškariu buvo tapę savotiškais rekreacijos objektais. 

Virtę tokios gražios kultūrinės programos dalimi, kai miestiečiai, svečiai tramvajumi nuvykdavo į Melnragę prie pagrindinio švyturio, o paskui visi eidavo fotografuotis prie Baltojo.

Pastarojo fenomeną galima aiškinti ir jo neeiline vieta: pastatytas ant šiaurinio molo, šis švyturys puikiai tarnavo nuotraukoms su nuostabia panorama į jūros tolius, uosto vartus daryti. 

Tie patys prancūzai, 1920 m. atvykę į Klaipėdą laikinai administruoti kraštą, itin mėgo fotografuotis prie Baltojo švyturio, nes jokių kitokių sentimentų neturėjo: jiems tiesiog buvo gražu. 

Taigi, šiaurinio molo faktorius su švyturiu žmones veikė labai stipriai.

Daug sudėtingiau paaiškinti, kodėl minėtas švyturys nukeliavo į tarpukario Lietuvos pašto ženklus, pinigus (buvo parengtas ir 1937 m. 10 centų su Baltuoju švyturiu reverse modelis - aut. past.), įstaigų antspaudus ir panašiai.

Manyčiau, tai susiję su aplinkybe, kaip atsikūrusiai Lietuvos valstybei buvo svarbu turėti Klaipėdos uostą. Susiduriame su savotišku istoriniu paradoksu: dar viduramžiais buvo keliamas klausimas, ar Lietuvos valstybei neturėtų priklausyti Klaipėda. Tačiau ši tema keliems šimtams metų buvo padėta į stalčių. Iki 1923 m.

Po Klaipėdos krašto prijungimo Lietuvos valdžia dėjo didžiules pastangas, siekdama integruoti taip netikėtai susigrąžintą uostą į valstybės gyvenimą. Visi puikiai žinome: lietuvių tauta yra labiau žemdirbiška. 

Pasiekti, kad lietuvaičiai staigiai įsisąmonintų uosto svarbą, nebuvo lengva. Ką darė valstybė? Pirmiausia investavo didžiules lėšas, apie 40 mln. litų, į uosto infrastruktūrą. Tačiau ne tik ekonomika buvo svarus veiksnys.

Jūros šventė, pirmą kartą Klaipėdoje įvykusi 1934 m., buvo žmonių pritraukimo prie jūros akcija. Net suvenyriniame tų metų ženkliuke pavaizduotas Baltasis švyturys, kuris idealiai tiko kaip simbolis. 

Ne tik reklamai, bet ir žmonių integravimui, pripratinimui prie jūros. Jis reiškė tą išėjimą į jūrą, pasaulio platybes.

Šį simbolį mes praradome ne tik fiziškai. Kas lėmė, kad tokia ryški XIX a. pabaigos - XX a. vidurio Klaipėdos ikona tarsi išgaravo kolektyvinėje atmintyje?

Bendrąja prasme, kai mes kalbame apie kolektyvinę atmintį, kalbame apie tos atminties arba vertybių perėmėjus. Kolektyvinė atmintis neatsiranda per vieną naktį. Iš esmės tai yra tam tikro tradicijų tęstinumo pavyzdys.

Kas atsitiko su Klaipėda po Antrojo pasaulinio karo? Iš 50 tūkst. vietinių gyventojų po 1945 m. sausio 28 d. liko vos keli ar keliolika. Kitaip - nulis.

Į Klaipėdą atvyko žmonės iš rytų: kažkiek - Dzūkijos, kitų Lietuvos kampelių, bet tiesiog masiškai buvo skatinama atvykti į Klaipėdą iš visos sovietinės teritorijos, Rusijos. 

Tie žmonės ėmė formuoti absoliučiai naują tradiciją. Jie čia neturėjo jokių sentimentų, nežinojo miesto, krašto istorijos, atėjo su kokios nors Kazanės istorijos vertybėmis. 

Be abejo, jiems nei Klaipėdos švyturiai, nei bažnyčios, nei kiti autentiški, kolektyvinę vietinių atmintį formavę dalykai nerūpėjo.

Oficiali tarybų valdžia labai aiškiai pasakė: mes padarysime Klaipėdą gražesnę ir kitokią, nei ji buvo iki šiol. 

Tokiu būdu ir dingo tie miestą reprezentavę ir giliai į kolektyvinę atmintį įsirėžę kultūriniai objektai. Klaipėdos tapatumo ženklai. Pavyzdžiui, bažnyčios po 1945 m. sausio mėnesio dar stovėjo, bet buvo tiesiog negailestingai su tankais nugriautos.

Taigi, dabar mes, praradę buvusius ryškius Klaipėdos tapatumo ženklus, turime problemą. Per tuos 34 nepriklausomos Lietuvos metus nepavyko suformuoti tam tikrų vertybinių paketų. Tai nėra taip lengva padaryti.

Dabar mes, praradę buvusius ryškius Klaipėdos tapatumo ženklus, turime problemą.

O gal ir neverta gaivinti senų simbolių? Gal Baltasis švyturys jau atliko savo funkciją prieškariu ir lai lieka atvirukuose? Ar vis dėlto matote prasmę jį fiziškai atstatyti?

Baltojo švyturio atstatymo klausimą turėtumėme vertinti platesniame - prarastų Klaipėdos tapatumo ženklų atkūrimo kontekste. 

Pirmiausiai kalbu apie Šv. Jono bažnyčią. Klaipėdos pilį. Vis garsiau kalbama apie Biržos gatvės regeneravimą. Šių objektų atkūrimas yra glaudžiai susijęs su mūsų miesto patrauklumo didinimu, identiteto formavimu.

Taip, Klaipėda prarado šiuos simbolius, tačiau neatsirado ir lygiaverčių alternatyvų jiems. Objektų, kurie perimtų tapatumo formavimo vaidmenį.

Kokie yra patys seniausieji mūsų miesto tapatumo ženklai?

Labai geras ir svarbus klausimas, aktualus dabartiniam mūsų miesto žmogui, kad jis atpažintų tuos ženklus.

Nusikelkime į 1252 m., kai buvo pastatyta Memelburgo pilis, kurios dėka išsivystė miestas. Profesorius, Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas Vladas Žulkus yra pasakęs: „Klaipėda negalėjo neatsirasti.“ Dėl savo strateginės tiek gynybinės, tiek ekonominės padėties.

Jau 1258 m. Klaipėda gavo tikras miesto (Liubeko) teises: klasikinį jūrinio miesto valdymo modelį. Štai tuomet ir pradėjo formuotis ženklai, kuriuos tuometė miesto valdžia ir miestiečiai priėmė kaip savus.

Pirmiausia, matyt, sukurtas Klaipėdos miesto antspaudas su tais simboliais, kuriuos dabar klaipėdiečiai mato miesto vėliavoje. Ar Danės gatvėje esančios rotušės pastato fasade.

Simboliai „kalba“. Tai nėra vien dekoras. Jie pasakoja apie tavo ketinimus.

Seniausias Klaipėdos herbo pavyzdys yra iš 1446 metų. Herbo, arba Klaipėdos tapatumo ženklo kūrėjai labai aiškiai norėjo pasakyti, pademonstruoti, jog Klaipėda yra tvirtas miestas su pilimi: herbe vaizduojamas pilies bokštas, vadinamas bergfrydu. 

Tuomet pavaizduota gynybinė siena. O langai bokšte - atviri, kurie simbolizavo kvietimą atvykti, prekiauti, atvirumą, draugiškumą. 

Žvaigždės herbo viršuje - ko gero, pati seniausia navigacinė priemonė, jūrininkų simbolis. Apačioje matome laivą, reiškiantį ne tik uostamiestį, bet ir laivų statybą.

O kokia yra Klaipėdos miesto vėliavos istorija?

Dabartinės geltona ir raudona pradėtos naudoti gana vėlai, XVIII a. pr. Šis spalvų derinys perkeltas ir į herbą. 

Pasirinktos spalvos simbolizuoja pačius kilniausius vertybiškai dalykus. Geltona gali reikšti draugiškumą, o raudona - kovas, kovą už save, padorumą. Tai - pačios gražiausios spalvos, turinčios aukščiausias vertybines sampratas.

Ką jūs vadintumėte Klaipėdos simboliais įvertinus ir buvusius, ir dabartinius?

Man svarbiausias yra mūsų miesto herbas. Jei svarstytumėme, ką Klaipėdoje žmonės randa vertybiškai nekeliančių abejonių, kaip Vilniuje - Gedimino pilis, tokių objektų, simbolių rastumėme sunkiau.

Bet pirmiausia išskirčiau - vėl grįžtame prie to paties - šiaurinį molą. Ir dabartinį švyturį. Štai šie objektai jau su niekuo kitu neleis supainioti Klaipėdos.