Kol dar turime tikro gintaro, kaip įsigyti nepadirbtą

Tačiau perėjimas nuo archajiško stiliaus autentiškų papuošalų prie kičinių skulptūrėlių - tik viena iš grėsmių. Ne mažesnį susirūpinimą kelia ir gintaro padirbiniai, kuriuos jau darosi sunku atpažinti ne tik paprastam pirkėjui, bet ir patiems gintaro meistrams.

Pirkėjo teisė rinktis

Ne vienerius metus Klaipėdos senamiestyje gintariniais suvenyrais prekiaujantys žmonės sako, kad dėl pasaulį apėmusios pandemijos jau antrus metus iš eilės prekyba yra beveik sustojusi. „Niekas nieko nebeperka. Nebent smulkmenas - magnetukus, raktų laikiklius ir t. t. Nėra turizmo - nėra ir verslo“, - pasakojo prekybininkai.
 

Jų teigimu, kur kas įvairesnės produkcijos nupirkdavo į uostamiestį kruiziniais laivais atplaukdavę turistai. Šiemet numatomas tik vieno kruizinio laivo atvykimas, tad uostamiestyje svečių iš užsienio mažai. Panašu, kad gintarinių suvenyrų pardavėjams ši vasara tikrai nebus sėkminga.

Peržvelgus ant stalų sudėtas prekes matyti, kad pasirinkimas pirkėjui - didžiulis. Nuo gintarinių rožinių, raktų pakabukų, apyrankių, auskarų ir tų pačių karolių iki gintaru padabintų vyno butelių kamščių. Prekeiviai teigia, kad viskas pagaminta jų pačių rankomis ir dar kartą pabrėžia, kad vietiniai uostamiesčio gyventojai jau seniai abejingi gintaro dirbiniams.

Tačiau juvelyrė, tautodailininkė, daugiau nei 40 metų gintaro ir žalvario apdirbimo meistrės stažą turinti Danutė Tikužienė teigia, kad jos klientai toli gražu nėra linkę į masinės gamybos papuošalus ar suvenyrus.

„Negaminu nei karolių, nei kitokių kičinių gintaro dirbinių. Džiaugiuosi, kad ir mano klientai nereikalauja to iš manęs. Kai pats sau dirbi ir nepataikauji paklausai, esi laisvas kurti“, - kalbėjo tautodailininkė.

Pokalbininkė įsitikinusi, kad pirkėjas pats atsirenka, ar jam patinka kūrėjos pagaminta produkcija, ar ne. „Aišku, buvo laikas, kai dirbau pagal žmonių užsakymus. Tačiau dabar jau nebesusiduriu su tuo. Turiu savitą papuošalų gamybos stilių ir esu atpažįstama savo nuolatinių klientų. Be abejo, visiems neįtiksi ir tobulų nėra. Bet aš tobulybės ir nesiekiu. Aš noriu būti aš“, - apie pasirinkimą dirbti pirmiausia sau pačiai pasakojo D. Tikužienė.

Kūrėja džiaugiasi, kad klientai kartais net pasiūlo visai naujų ir įdomių papuošalų idėjų.

Pašnekovė sako, kad gintaro poreikis, palyginti su ankstesniais metais, kaip tik yra gerokai išaugęs. „Bent jau aš manau, jog dabar gintarą vertina kur kas labiau“, - įsitikinusi tautodailininkė. Gintaro apdirbimo meistrė teigia, kad itin dažnai į ją kreipiasi iš užsienio grįžę lietuviai, norintys turėti vienetinius ir kokybiškus tėvynę primenančius papuošalus.

Prekiaujančiųjų padirbtu gintaru nesugaudysi

D. Tikužienė sako, kad nebevažiuoja į visas Lietuvoje vykstančias muges. Tokį sprendimą lėmė ne tik pakilę mokesčiai už prekiavimo vietą mugės metu, bet ir noras savo vienetinius gaminius parduoti tik tai auditorijai, kuri iš tiesų vertina jos darbą ir supranta gintaro vertę.

Didelę nuostabą sukeliantis dalykas, anot juvelyrės, yra tai, kad į vadinamąsias tautodailininkų muges susirenka masinės gamybos produktus pardavinėjantys prekiautojai.

„Dar kai prie visų šitų gaminių prisideda prekiavimas kiniškomis šlepetėmis, tada jau tikrai atrodo nekaip. Žinoma, negali jų teisti. Jeigu yra paklausa, turi būti ir pasiūla“, - savo nuomonę dėstė kūrėja.

Tautodailininkė džiaugiasi, kad nors kičo gaminiai ir labai paklausūs, Lietuvoje dar yra tokių mugių, į kurias organizatoriai kviečia konkrečius menininkus ir autentiškų gintaro papuošalų kūrėjus.

„Šiose vietose jokių gintarinių “kiaušinių„ nepamatysi. O jeigu ir atsiranda vienas kitas, organizatoriai ateina ir patys perspėja patraukti iš prekybos tokią produkciją“, - pasakojo D. Tikužienė.

Deja, vienos organizacijos, kuri užsiimtų griežtomis gintaro prekiautojų atrankomis, Lietuvoje nėra. „Tie, kurie jau daugelį metų užsiima gintaro apdirbimo amatu, tikrai neklastoja savo gaminių.

Šia veikla, manau, užsiima asmenys, kurie veikia pogrindyje, kuriems tautodailininko vardas yra nereikalingas. Tačiau jie taip pat atranda savo pirkėją. O visų, kurie užsiima gintaro padirbinėjimu, tikrai nesugaudysi“, - įsitikinusi pokalbininkė.

Nors kičiniai gintaro dirbiniai populiarūs, kūrėja sako, kad visiems užteks vietos po saule. „Labai nesinori kažkokių pykčių ar savęs išsikėlimo, kad, štai, aš esu už visus gudresnė ir geresnė.

Viskas šiame pasaulyje yra laikina. Šešios lentos karste visus sulygina ir ten kišenių nėra“, - kalbėjo menininkė.

Paplitusios gintaro dirbinių klastotės

Fosiliniai sakai, menantys kelias dešimtis milijonų metų, į profesionalių gintaro apdirbimo meistrų rankas dažniausiai patenka iš Kaliningrado, Lenkijos, Latvijos ir Ukrainos, kur gintaras yra kasamas iš žemės gelmių.

Tačiau didelę dalį šios žaliavos tautodailininkai gauna ir iš gintaro rinkėjų. Baltijos gintaras - tai išskirtinės rūšies fosiliniai sakai, randami Baltijos jūros regione. Manoma, kad šis gintaras susidarė apytiksliai per 50 milijonų metų.

Deja, pastaraisiais metais gintaro papuošalų rinką užpildė ne tik kičinė, bet ir abejotinos kokybės produkcija. Atsiranda vis daugiau padirbinių gamintojų ir perpardavinėtojų.

Todėl D. Tikužienė žmonėms pataria gintaro gaminius pirkti arba specializuotose parduotuvėse, arba iš gerai žinomų gintaro apdirbimo meistrų. Tai, pasak kūrėjos, garantuos, kad nebūsite apgauti.

„Ir mane pačią yra apgavę. Buvo atėjęs pas mane į namus vienas toks vaikinas. Kadangi žinojo, kad esu juvelyrė, atnešė parduoti gintaro. Tuo metu tikrai buvo didelė problema, kai reikėdavo jo gauti.

Apžiūrėjau, ir matau, kad tikras: ir žievė yra, ir spalvų įvairių, pusiau jūrinis toks... Tačiau gabalai buvo dideli ir kaina - kaip už gerą gintarą. Daug neėmiau, tik kelis mažus gabaliukus. Kažkokį vidinį jausmą negerą turėjau...

Išėjus tam vaikinukui pradėjau šlifuoti vieną gabalėlį, kurį iš jo nusipirkau, ir tada jau iš karto supratau, kad šis gintaras - netikras“, - karčia patirtimi dalijosi pokalbininkė.

Tautodailininkė teigia, kad gintaro padirbinių tikrai daug. O baisiausia, anot jos, kad dabar padirbinėtojai taip įgudo, kad plika akimi nebeatskirsi tikro gintaro nuo klastotės. Mat sukčiai sugeba padaryti ir spalvą, ir rėžius, ir net sakų kvapą.

Kaip atskirti?

Nors paprastam pirkėjui atskirti tikrą gintarą yra itin sudėtinga, juvelyrė sako, kad yra keletas būdų patikrinti, ar įsigyta produkcija kokybiška, ar visgi klastotė.

„Juk gintaras yra akmens anglies, vandenilio ir deguonies junginys, todėl yra ganėtinai lengvas. Į pasūdytą vandenį įmerkus, tikras gintaras pakils į vandens paviršių, o plastikas grims dugnan“, - pasakojo pašnekovė.

Kitas būdas - pamirkyti servetėlę į spiritą ir ja patrinti gintaro gaminį. Jei gintaras tikras - nesureaguos. Tačiau jei tai plastiko padirbinys - pradės tirpti.

Kadangi tikro gintaro lydymosi temperatūra siekia apie 370 laipsnių, galima įkaitinti adatą ar kitokį metalinį smeigtuką ir jį įbesti į gintarą. „Jeigu tai plastmasė - ji išsilydys. Tikras gaminys tokio patikrinimo metu paprasčiausiai pradės kvepėti sakais“, - patarimais dalijosi D. Tikužienė.

Deja, vargu ar gatvėje stovintis prekeivis leis pirkėjui daryti tokius „bandymus“ prieš įsigyjant produktą. Todėl prieš perkant vertėtų gerai pasvarstyti, ar norime gintarinio papuošalo „čia ir dabar“, neaiškios kokybės ir už nemenką sumą, ar vis dėlto geriau paieškoti profesionalių juvelyrų ar specializuotų parduotuvių, kuriose nors ir teks plačiau atlapoti pinigines, tačiau nebūsite apgauti.

Menininkė įsitikinusi, kad anksčiau ar vėliau ateis diena, kai tikro gintaro nebeliks. Todėl, pasak juvelyrės, turime jį saugoti ir mylėti. „Kad ir kaip banaliai skamba, bet viskas šiame pasaulyje turi pradžią ir pabaigą“, - teigė pašnekovė.