"Žinojau, kad tėvas buvo tremtinys, tačiau nežinojau, kad politinis. Tai atradau visai visai neseniai, kai kūriau kryžių Klaipėdoje esančiame Tremtinių skvere. Apsilankiau Tremtinių ir politinių kalinių būstinėje. Ten esančiuose tremtinių sąrašuose man padėjo atrasti jo pavardę, Varnagirių kaimą, kuriame jis gyveno, ir paaiškėjo, kad tėvas buvo ištremtas į Sibirą kaip politinis kalinys.
Tėvo paslaptis
Paaiškėjo, kad jis buvo teistas kaip partizanas. Dokumentuose užfiksuota, kad jo slapyvardis buvo Žiburys, kad jis turėjo asmeninį ginklą. Jam tada buvo 20 metų. Škacas, gilaus Dzūkijos kaimo bernas.
Jis buvo iš didelės aštuonių vaikų šeimos. Vadinasi, rizikavo visi. Kovojo už Tėvynę. Ar jie Dzūkijos kaimo glūdumoje bent žinojo, kas ta Tėvynė? Žaviuosi, koks buvo gilus patriotiškumo jausmas", - pasakojo R. Klimavičius.
Neeilinę A. Klimavičiaus drąsą atskleidžia ir tas faktas, kad po trejų metų tremtyje jis sugebėjo pabėgti ir sugrįžti iš Sibiro į Lietuvą.
"Neįsivaizduoju, kaip tais laikais jis sugrįžo iš Sibiro į savo kaimą Dzūkijoje. Grįžęs į namus nėjo, slapstėsi. Bet jo mama pastebėjo, kad iš kiaulių jovalo bulvės dingsta. Pasirodo, jis miegodavo pasislėpęs ant šieno ir vogdavo bulves iš kiaulių. Kai jį atrado ant šieno, jis neleido sudeginti drabužių. Sakė, kad reikia juos tik išplauti, kad geri dar. O kai nurengė, sakė, po tais drabužiais utėlių buvo kaip lašinių sluoksnis.
Nežinau, ar tėvą tremtyje kankino. Žinau tik, kad jis dirbo miške. Pjovė medžius ir gamino lentas", - pasakojo tėvo gyvenimą menininkas, rodydamas į meniškai įprasmintus pjūklus ekspozicijoje.
Klaipėda priėmė visus
Dailininkas mano, kad tėvui pasisekė, nes kaip tik tuo metu, kai jis pabėgo iš tremties vietos, mirė Stalinas.
„Tačiau pasilikti gimtajame kaime jis negalėjo, saugumas būtų pričiupęs. Todėl išvažiavo į Klaipėdą. Klaipėda tuo metu priėmė visus. Čia pokariu susirinko visi grįžusieji iš kalėjimų, iš tremties, nusikaltėliai ir kiti asocialai. Tėvas čia susirado žmoną, žemaitę iš Kulių. 1954 m. gimiau aš“, - tęsė pasakojimą R. Klimavičius.
Menininko tėvas išgyveno 82 metus.
"Taip niekada ir nepapasakojo man nieko, nes bijojo saugumiečių. O aš ir nelabai domėjausi. Tik dabar visa tai sužinojau. Tai inspiravo mane kurti šiuos darbus. Tai mano meninė šios baisios mūsų tautos istorijos ir sykiu mano tėvo gyvenimo interpretacija. Kaip man atskleisti šią temą? Aš ją matau senuose, tikruose daiktuose. Aš su jais džiazuoju ir man tai patinka.
Kas yra menas? Tu gražiai pagroji pianinu, o aš galiu pirštais taip pat gražiai sugroti ant skardinių. Kuo mes skiriamės? Skiriasi tik forma, bet svarbiausia yra mintis.
Menas po lova
Meno bibliotekoje R. Klimavičius eksponuoja tik nedidelę dalį, gal trečdalį ar ketvirtadalį kūrinių, kuriuos sukūrė tremties tema.
"Tiesą sakanat, net nežinau, kur man visa tai kišti. Juk tai niekam neįdomu.
Taip jau yra su vizualiniais menais. Tave apvaisina, tu pagimdai, užaugini ir turi išleisti į gyvenimą kaip vaikus„, - kalbėjo R. Klimavičius ir prisipažino, kad “smulkius gelažiukus" laiko savo miegamajame.
„Dabar mano dirbtuvė senamiesčio kiemelyje labai mažytė. Aš guliu, du katinai, 1,5 metro siena. Televizoriaus, kompiuterio nėra. Nėra čia kuo didžiuotis. Palikau už borto. Nedejuoju, čia dirbu, čia valgau, čia miegu ir visko užtenka. Man jau sunku persiversti, jau baigiu smėlį išbarstyti iš kelnių. Kuo toliau - tuo mažiau reikia. Kam manęs reikia, tas susiranda“, - pasakoja apie savo gyvenimą menininkas.
Stebuklingas pasveikimas
Mums bešnekant R. Klimavičiui paskambina užsakovė.
„Ji nupirko labai daug mano kūrinių ir labai nori grafikos. Aš juk baigęs grafiką, bet dabar į ją žiūrėti nenoriu. Pasiimi klišę, ją braižai, nuodiji rūgštim. Kam visa tai? Onanizmas kažkoks. Arba akmenį tašai, vargsti, o kinai panašų padarys.
Na ir kas, kad iš plastmasės, bet greičiau ir pigiau...“ - neslepia nusivylimo pašnekovas ir patikina, kad iš principo nenešioja kiniškų kedų, tik senovinius odinius batus. "Ir baldai man turi būti tikri. Džinsus tik neseniai įsiūlė. Aš net automobilio neturiu, nes neturiu kur važiuoti iš savo Klaipėdėlės.
Dviračiu prieš kelis metus važinėjau ne iš mandrumo. Turėjau problemą su kelių sąnariais. Jau nebepaėjau. Jau nupirko man ramentus, bet nė karto su jais neišėjau. Pradėjau važinėti dviratuku, kad ant kojų nestovėčiau.
Kaip tik tuo metu gavau užsakymą padaryti kryžių Tremtinių skverui. Jis sumontuotas iš geležinkelio bėgių, nes tremtinius traukiniais į Sibirą vežė. Šitas kryžius sveria apie 3 tonas. Darėme jį apie du mėnesius. O kai pabaigėme, supratau, kad nejaučiu kojų. Man jų nebeskaudėjo.
Dar prieš šį darbą metus laiko meldžiausi tokia malda „Marijos atrišimo mazgai“.
Sulig kryžiaus užbaigimu ir maldos metai pasibaigė. Ir aš pasveikau.
Kaip padėką už šį stebuklą Kristaus Karaliaus bažnyčioje pakabinau votą. Pats padariau. Pas šviesaus atminimo Dionyzą Varkalį išliejom koją, o virš jos - maldelės žodžiai", - tikėjimo stebuklą paliudijo R. Klimavičius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą