Laiko mašina į Jūros šventės karnavalus

(6)

Šventinė eisena-karnavalas - vienas spalvingiausių Jūros šventės akcentų, kartu ir puikus istorinių laikmečių, vertybių veidrodis. Pilies muziejaus konferencijų salėje (Priešpilio g. 2) Jūros šventės metu bus pristatytas filmas „Laiko mašina į Jūros šventės karnavalus“, paroda „Karnavalų močia. Dailinininkės Sofijos Kanaverskytės darbo užkulisiai“ ir Sonatos ir Henriko Žižių šviesos ir garso instaliacija „Jūra laiko kapsulėje“.

„Kultūros uosto“ puslapiuose šiandien kalbiname filmo režisierę Sondrą Simaną, publikuojame istorines karnavalų nuotraukas ir dalijamės dailininkės Sofijos Kanaverskytės, kuri buvo pagrindinė Jūros švenčių dailinininkė net 18 metų nuo 1983-iųjų, prisiminimais apie Jūros šventės karnavalus iš jos knygos „Gyvenimas gražus“.

Sondra, kaip gimė filmo „Laiko mašina į Jūros šventės karnavalus“ idėja?

Nuotraukų filmo idėja nėra originali pati savaime. Gal net ir skamba nuobodokai. Jos originalumas slypi temoje - „Laiko mašina į Jūros šventės karnavalus“. Tai bandymas papasakoti apie XX a.-XXI a. pr. Lietuvos istorinius periodus Klaipėdos Jūros šventės karnavalų vaizdais.

Klaipėdos Jūros šventė šiais metais mini 90-ies metų jubiliejų. Tik nereiktų suprasti, kad šventės ir vyko 90 kartų, tai yra, kasmet. Pradedama skaičiuoti nuo pirmosios masinės šventės 1934 m., o antroji masinė šventė įvyko jau tik sovietmečiu - 1963 m. Ir nuo tada tapo kasmetine tradicija.

Jei pažvelgtume į Klaipėdos kultūrinį gyvenimą iš toliau, norint pamatyti ryškiausias spalvas, tai iš tiesų pirmas ir didžiausias spalvinis akcentas, išskiriantis Klaipėdą iš kitų Lietuvos miestų, yra Jūros šventės.

Klaipėdos uostamiestis - įsikūręs prie jūros, savuose labirintuose talpinantis daugybę pramoninės veiklos, susijusios su judėjimu jūra ir jos ištekliais. Ir ši vietos apibrėžtis, man regis, yra svarbiausias Klaipėdos kultūrinės tapatybės bruožas.

Jūros šventė yra ta kultūrinė vertikalė, kuri turi potencijos būti matoma iš toli ir plačiai. Sykiu, tai - šventė, kurioje čia gyvenantis žmogus gali sau leisti, jei tik nori, atsiskleisti ir būti savimi.

Jūros šventė yra ta kultūrinė vertikalė, kuri turi potencijos būti matoma iš toli ir plačiai.

Karnavalo temos idėja kilo pasvarsčius, kas šios šventės metu žmogui sukelia stipriausią emocinį išgyvenimą. Supratau, kad eisenos. Anksčiau jos vadintos karnavalais, nes turėjo karnavalui būdingų savybių.

Taip ir atsirado filmo tema ir noras drauge su muziejaus kolege Kristina Martinkute bei dar keliais miesto menininkais surengti trijų dienų veiksmą Jūros šventės metu.

Kaip keitėsi Jūros šventės karnavalai keičiantis santvarkoms?

Kai 1934 m. Klaipėdoje buvo pradėta švęsti Jūros šventė (Jūros diena), masinių karnavalinių eisenų nebuvo, bet vyko dideli žmonių sambūriai prie jūros, minios judėjimas laivais į Smiltynę.

Įsivaizduokime, kad 1934 m. sekmadienį į Smiltynę persikėlė apie 40 tūkst. žmonių. Aišku, dalis jų mėgavosi pasivaikščiojimu miške ir prie jūros, bet nemaža dalis susirinko prie Smiltynės kurhauzo, norėdami pamatyti pasirodymą.

Tarpukariu Jūros dienų svarbiausias tikslas buvo išmokyti lietuvį žvelgti į save kaip į jūrinės valstybės pilietį.

Šio filmo pradžioje matysime keletą šventinių plakatų ir nuotraukų, kurios perteikia pirmosios masinės šventės svarbiausias akimirkas - prezidentas Antanas Smetona Klaipėdoje, į uostamiestį plaukiančių žmonių veidai.

Kalbant apie sovietmečiu vykusius Jūros švenčių karnavalus, galima išskirti kelis periodus. 7-8 dešimtmečiai - tai politinės propagandos laikotarpis. Įdomu patyrinėti, kaip buvo konstruojamos socialinės temos, kokie personažai galėjo dalyvauti eisenose. Pvz., 1976 m. eisenoje jojo Don Kichotas ir Sančas Pansa. Pasirodydavo K. Donelaitis su valstiečiais, kultūristai, pionieriai, matematikai ir kosmonautai.

Devintajame dešimtmetyje karo didvyrius, raudongvardiečius, Petką ir Čiapajevą išstūmė pasakų veikėjai, drakonai, slibinai ir keturi vėjai. Undinės, Neptūnas, piratai, velniai ir vestuvininkai - tai personažai, mokantys prisitaikyti prie visokių valdžių.

 

Karnavalai buvo puiki vieta, kur žmonės galėjo atsipalaiduoti ir pasijuokti iš socialinių problemų bei perspaustos, dvigubais standartais paremtos sovietinės tvarkos.

Karnavalai buvo puiki vieta, kur žmonės galėjo atsipalaiduoti ir pasijuokti iš socialinių problemų bei perspaustos, dvigubais standartais paremtos sovietinės tvarkos.

Aprengti sunkvežimiai per miestą veždavo undines, Neptūną, dešrų gaminimo aparatus, pragaro katilus, saulės dukras, matematikus ir tautų draugystę. Būriais žingsniuodavo gausūs meno kolektyvai ir miesto pramonė. Minios žmonių spiesdavosi palei kelią, norėdamos pamatyti Jūros šventės karnavalo stebuklą.

Atkurtoje valstybėje, po 90-ųjų, kaukių gamyba dar apie 11 metų judėjo iš inercijos, kol visai sunyko, eisenos prarado karnavališkumo bruožus, pagrindiniu akcentu tapo savo įstaigos ar bendruomenės pristatymas.

Kas padėjo surinkti medžiagą filmui?

Filme sudėliojau nuotraukas pagal nuoseklų laiko naratyvą, nuo 1934 m. iki šių dienų. Norėjau atskleisti visuomenės keitimosi dinamiką, panaudojant išlikusias Klaipėdos jūros šventės karnavalų archyvines nuotraukas. Bendradarbavau su Albino Stubros (http://www.klaipedis.lt/) archyvo saugotojais, jie perskanavo nuotraukas, kurių paprašiau. Fotografas Algimantas Kalvaitis patikėjo savo didelį, virš 5000 nuotraukų archyvą, leido atsirinkti.

Pusvalandžio filme naudojame tik apie 225 nuotraukas, tad reikėjo pasižiūrėti, kokias ir kaip jas sudėlioti. Dalį nuotraukų atrinkau iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo, daugiausia tai fotografo Vyto Karaciejaus darytos 9-ojo dešimtmečio nuotraukos.

Spalvotų nuotraukų savo archyve atrado ilgametė karnavalų vyr. dailininkė scenografė Sofija Kanaverskytė. Filme panaudotos kelios Henriko Žižio ir Nerijaus Jankausko nuotraukos. Vienos nuotraukos iš 1934 m. paprašiau Jūros muziejus.

Filmo garso takeliui naudojame Henriko ir Žygimanto Žižių kompoziciją.

Montažą ir vizualinį rūbą sukūrė video menininkas Edmundas Lukminas.

Filmą papildo Sofijos Kanaverskytės kūrybos paroda Sonatos ir Henriko Žižių instaliacija.

Ruošiantis Jūros šventei padaryti nuotraukų filmą, Sofijos dukra dizainerė Agnė Kanaverskytė mamos rūsyje atrado darbinius kelių metų karnavalų brėžinius. Atnešė į muziejų. Sofija Kanaverskytė net 18 metų dirbo karnavalų vyr. dailininke, drauge su Klaipėdos universiteto studentais kurdavo eisenų kaukes ir kompozicijas.

Tad pamačiusi Sofijos K. darbinius eskizus, supratau, kad tai ypatingas eksponatas, kurį reikia parodyti 90-osios Jūros šventės metu. Pasiūliau dizainerei Agnei Kanaverskytei parengti parodą ir, valio, ji sutiko.

Tad Mažosios Lietuvos istorijos muziejus kviečia ne tik pasižiūrėti filmo, kuris suksis nuo 12 val. dienos iki 20 val. vakaro be pertraukų šią savaitę ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį, bet ir pamatyti parodą-instaliaciją „Karnavalų Močia. Dailininkės Sofijos Kanaverskytės darbo procesas: nuo eskizo iki masinio renginio“.

O tam, kad muziejaus svečias galėtų panirti į ypatingą laiko kapsulės atmosferą, pakvietėme Sonatą ir Henriką Žižius sukurti aplinkos atmosferą šviesos ir garso instaliacijų pagalba.

Bus rodomas ir Jūros švenčių video archyvas iš 1900-2000 m., kurį išsaugojo televizija „Balticum“.

Teatralizuotos eitynės

„...Pavasarį, mokslo metų pabaigoje, mane pakvietė į miesto Kultūros skyrių pasikalbėti apie Jūros šventės eitynes, kurių tada dar niekas nedrįso pavadinti karnavalais. Tai buvo politinių agitacinių renginių, vykusių porevoliuciniais laikais Rusijos miestuose, liekana. Tai buvo savamokslės kompozicijos, garbinančios tarybinę santvarką, arba buitinės scenos ant sunkvežimio platformos, išjuokiančios gyvenimo blogybes.

Tas kompozicijas sugalvoti ir suvaidinti būdavo įpareigojamos organizacijos, gamyklų kolektyvai, net mokyklos. Nauja kultūros skyriaus vedėja susirūpino jų meniniu lygiu ir nusprendė steigti gatvės eitynių kūrybinę grupę. Pakvietė mane, dailininkę, teatro meno specialistę. Režisuoti buvo pakviestas aktorius ir režisierius Bronius Gražys.

Sofija Kanaverskytė su studentais
Sofija Kanaverskytė su studentais.

Tuo metu Klaipėdos fakultetuose egzistavo „klubininkystės“ katedra. Buvo kreiptasi ir į tą politizuotą mokslo įstaigą. Studentai kūrė gamyklas atitinkančias kompozicijas, atsižvelgdami į jų gamybos pobūdį. Pavyzdžiui, pieno kombinato kompozicija buvo didelė juodmargė karvutė, stovinti ant važiuojančio sunkvežimio platformos, o aplink ją šoka baltais chalatais apsirėdžiusios melžėjos su „pilnais pieno“ kibirais.

Verpalų gamyklos „Trinyčiai“ kompozicijoje buvo pavaizduotos didelės ritės, nuo kurių tęsėsi siūlai. Audėjos šoko ir dainavao: „Siūlai, siūlai, susivykit...“ Kitais metais kompozicijas kūrėme, remdamiesi Klaipėdos krašto tautosakos arba jūriniais motyvais.

Augo mano studentų patirtis ir išradingumas. Atplaukė „Neptūno“ kompozicija, kur patį jūrų dievą vaidino aktorius Vytautas Kancleris. Jis buvo klaipėdietiškų karnavalų jūrų dievas Neptūnas daugelį metų. Aš jam sukūriau kostiumą, kuris tarnavo tol, kol nuostabiam aktoriui sveikata leido užsiropšti ant fanerinės didžiulės mėlynai išmargintos „jūros bangos“.

Po to studentai kūrė kartoninį ar fanerinį Neptūno veidą, didumo sulig autobusiuku, sukonstruotą ant vandens laistymo mašinos. Jis purkšdavo vandenį kokius penketą metrų prieš save. Vaikai būtinai palįsdavo po ta srove išsimaudyti. Laukiu pasirodant „Žilvino“.

Pamatau artėjančią žalčio galvą su puošnia karūna... Pamatau, šliaužia pro mane pasakiško grožio žaltys, ilgas, „kūnu“ darantis vingius per visą gatvės plotį. Publika ploja. Matau- tobulai ornamentuota žalčio nugara, o papilvė spindi lyg veidrodis. Kas čia per stebuklas? Kokie dažai? Kol žaltys prašliaužė pro mane, įsitikinau, kad žalčio segmentai padaryti iš žvilgančio nerūdijančio plieno lakštų.

Stebuklas! Juk savo akimis mačiau iš faneros suręstą visą žalčio korpusą. Vėliau paaiškėjo, kad bedažant acetoniniais dažais kažkam užsirūkius, beveik užbaigtas „Žilvinas“ užsiliepsnojo ir sudegė, liko tik metalinės segmentų ratukų ašys ir patys ratukai be gumos. Kadangi iki šventės buvo likusios trys dienos, valdžia ir darbininkai nusprendė daryti naują „Žilviną“ iš nerūdijančio plieno.

1979 metais Jūros šventės metu Danės upėje vyko vandens kompozicijų „paradas“. Jų autorė buvo dailės katedros diplomantė Stasė Medytė. Štai fantastinė žuvis, sumontuota ant katerio, jūrų arkliukai, jūrų velniai, undinės ir kitokie fantastiniai jūrų gyvūnai. Buvo ir Neptūnas. Kompozicijos buvo išrikiuotos atokiau nuo žiūrovų susitelkimo vietos. Režisierius abiejose upės pusėse pastatė vandenį purškiančias „patrankas“.

Taip išgavo vandens uždangos įspūdį. Prisimenu vieną scenarijų - „Jūros šventės svečiai“. Kokių svečių tik nebuvo? Ir iš kosmoso, ir iš jūros dugno, ir iš po žemių, ir iš pasakų, ir iš praeities, ir iš ateities... Svarbiausia, buvo pakviesti dalyvauti kolektyvai iš Nidos, Kretingos, Šilutės, Plungės, Telšių; iš Švedijos, Lenkijos, Baltarusijos ir Rusijos. Tai buvo muzikiniai arba šokių kolektyvai. Prisimenu, eitynių metu stovėjau gatvėje ir galvojau: „Dieve, kiek nedaug betrūksta iki aukščiausio, netgi pasaulinio lygio.“

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder