Paslaptingoji pajūrio vaizdų metraštininkė

Iš Lenkijos atvykusi liekna bajoraitė tuo metu moteriai neįprasto amato ėmėsi jauna, vos 24-erių, ir savo talentu bei darbštumu greitai užsitarnavo ne tik paprastų žmonių, bet ir grafų Tiškevičių pripažinimą: tapo jų šeimos fotografe.

Apie šią neeilinę asmenybę „Vakarų ekspresui“ papasakojo jos biografiją tyrinėjanti bei knygą „Pirmieji pajūrio fotografai. Paulina Mongirdaitė. Ignas Stropus“ (Kretinga, 2015) parašiusi Kretingos muziejaus Rinkinių apskaitos ir tyrimų skyriaus kuratorė Jolanta Klietkutė.

Nė ketvirčio amžiaus nesulaukusi panelė - fotografė, ateljė Palangos kurorte savininkė. Kaip tai atrodė XIX a. pabaigoje?

Senųjų palangiškių prisiminimuose užsimenama, kad iki P. Mongirdaitės į kurortą fotografas atvykdavo iš Telšių, o nuotraukas atsiųsdavo paštu. Taigi, tuo metu ne tik moteris fotografė, bet ir žmogus su fotoaparatu Palangoje buvo neįprastas reiškinys.

Po 1863 m. sukilimo bet kokiai kūrybinei veiklai Lietuvoje reikėjo registracijos ir leidimų, kuriuos išduodavo generalgubernatoriaus kanceliarija. 

Gubernatoriaus į Peterburgą siųstuose fotografų sąrašuose nurodoma, kad Paulina Mongirdaitė (Paulina Mongird) leidimą įkurti Palangoje meno fotografijos įmonę gavo 1892 m. lapkričio 28 d.

Tačiau tyrinėdami jos nuotraukas galime spėti, kad fotografuoti ji pradėjo apie 1889 metus.

Dabar fotografuoti gali visi. O anuomet kokios buvo galimybės?

To laikotarpio fotografijoje buvo naudojama tik dienos šviesa, nes elektros dar nebuvo, tad ir galimybės fotografuoti buvo labai ribotos: tik tam tikru paros metu, kai natūralus apšvietimas geriausias. 

Dėl šios priežasties ateljė būdavo įrengiamos pastogėse, verandose ar priestatuose su stiklo sienomis ir lubomis ar bent viena, dažniausiai pietine, stikline siena.

Patenkantį šviesos kiekį reguliuodavo užuolaidėlėmis. Klientams apie 10 sekundžių tekdavo pozuoti nejudant, todėl paviljonuose būdavo specialūs strypai su atramomis galvai, rankoms.

Iki nuotrauką įteikdavo klientui, reikėjo įdėti daug darbo: paruošti chemikalus ir stiklo plokštelę, dekoracijas, pritaikyti apšvietimą, fotografuoti, ryškinti, fiksuoti, džiovinti ir retušuoti negatyvus, spausti ant fotopopieriaus, valyti, kadruoti, klijuoti ryžių krakmolu ant kartoninės fotografinės kortelės, priklijuoti apsauginius popierius, džiovinti, presuoti, retušuoti.

Fotoaparatai ir kita technika bei cheminės medžiagos buvo atvežtinės: iš Rygos, Varšuvos, Maskvos, Peterburgo. Kai kuriomis cheminėmis medžiagomis galima buvo apsirūpinti vietos vaistinėse. XIX a. pab. - XX a. pr. fotografija buvo verslas, pakankamas pragyventi, tačiau prabangaus gyvenimo negarantavo.

Kaip P. Mongirdaitė ėmėsi šio moteriai tais laikais neįprasto amato?

Mongirdams įsikūrus Palangoje, šeima neturėjo pajamų, tad Paulinai grįžus iš mokslų Varšuvos pensione, ji su motina bandė verstis siuvimu, bet šis darbas kenkė silpniems merginos plaučiams.

P. Mongirdaitės sesuo Sofija su šeima gyveno Varšuvoje, Krokuvos priemiesčio g., kurioje buvo įsikūrusios trys fotografijos ateljė. Tikėtina, kad lankydama seserį Paulina ne kartą buvo užsukusi ir į fotografų dirbtuves.

P. Mongirdaitės ankstyvosios nuotraukos liudija, kad fotografijos ji išsamiai nesimokė, tikriausiai tik susipažino su technika, procesu, o vėliau visko siekė pati.

P. Mongirdaitė fotografijos išsamiai nesimokė, tikriausiai tik susipažino su technika, procesu, o vėliau visko siekė pati.

Kas atsidurdavo jos fotoobjektyve?

To meto fotografijoje naudojami chemikalai buvo nuodingi (todėl nestebina, kad Paulina mirė nuo plaučių vėžio), o fotografijos aparatūra (medinis trikojis, medinė fotoaparato dėžė su juoda medžiagine uždanga, stiklo plokštelių dėžės, chemikalų indai) svėrė apie 30 kilogramų, tad sunku net įsivaizduoti, kaip trapi jauna mergina sugebėjo tiek daug nuveikti.

Žvelgiant į jos kūrybinį palikimą akivaizdu, kad ji buvo labai atsidavusi savo amatui: dirbdavo nuo ryto iki vakaro, žiemą ir vasarą, darbo dienomis ir savaitgaliais, dažnai ir naktį, užsidariusi tamsoje, ryškindavo negatyvus, dienomis fotografuodavo, tvarkydavo sąskaitas, stengdavosi viską padaryti laiku.

Pati ruošdavo chemikalus nuotraukų spausdinimui, parinkdavo dekoracijas, komponuodavo nuotraukų kompozicijas. Kartais vieno žmogaus fotosesijai ji apkeliaudavo daugelį miestelio vietų, jei reikėdavo, atvykdavo fotografuoti ir į užsakovo namus.

Ji fotografuodavo miestelio ir apylinkių gyventojus, tarp jų ir žydus, valstiečius, pasienio muitinės kareivius, kurortinio sezono metu - poilsiautojus. Buvo Palangos ir Kretingos grafų Tiškevičių šeimų fotografe.

Vienu arkliu kinkoma brikele ji važinėdavo po Palangą ir jos apylinkes, nuotraukose įamžindavo kurorto ir aplinkinių miestelių vaizdus. Fotografavo kopose buvusius pasienio postus, žvejų gyvenimą, Baltijos jūrą, paplūdimį...

XIX a. pabaigoje Lietuvoje nematytas reiškinys - moteris su fotokamera - pajūrio apylinkėse tapo įprastas, nes P. Mongirdaitė dirbo neįtikėtinai daug.

Kaip P. Mongirdaitė pelnė grafų Tiškevičių pasitikėjimą?

Nėra žinių, kokiu būdu Paulina tapo grafų Tiškevičių fotografe. Vartant jos albumėlį „Kretynga“ daugelyje nuotraukų matome tolumoje šmėžuojant grafaitės Marijos Tiškevičiūtės (1871-1943) siluetą. 

Galima spėti, kad merginos buvo pažįstamos, abi buvo panašaus charakterio, abi mėgo vilkėti ano meto sportinio stiliaus drabužius.

Taigi, gali būti, kad Marija ir pasikvietė Pauliną fotografuoti savo šeimos švenčių ir kasdienybės tiek Kretingoje, tiek Palangoje.

Ar tiesa, jog yra žinoma vos viena kita pačios P. Mongirdaitės atvaizdo nuotrauka?

Ilgą laiką nebuvo žinoma nė vieno pačios P. Mongirdaitės portreto. Jos išvaizdą fotografijos istorijos tyrinėtojai laikė neįminta mįsle.

Vis dėlto įvyko stebuklas - Lenkijoje Paulinos sesers proprovaikaičių šeimos nuotraukų albume pavyko rasti net keturias fotografijas: vieną portretinę (ji jau yra tapusi P. Mongirdaitės ikonine nuotrauka) ir tris grupines, kuriose fotografė įamžinta su savo artimaisiais.

Po kelerių detektyvinio tyrinėjimo metų Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kosakovskio fonde pavyko aptikti dar du P. Mongirdaitės portretus bei keturias grupines nuotraukas, tad dabar fotografės išvaizda jau nėra paslaptis, ir peržvelgiant muziejų, archyvų ar šeimos albumų nuotraukas jau galima bus atpažinti P. Mongirdaitę.

Tačiau P. Mongirdaitė vis vien sugebėjo išlikti paslaptinga asmenybe. Iki dabar nepavyko atrasti tikslios jos gimimo datos ir vietos, kaip ir nepavyko atrasti jos kapo Palangos kapinėse šalia koplyčios.

Įvertinkite P. Mongirdaitės produktyvumą ir istoriografinį palikimą.

Ji labai daug keliavo po Palangą, pajūrį ir apylinkes, fotografavo ne tik lankytinus, turistinius objektus, bet ir besikeičiantį kraštovaizdį, kasdienį žmonių gyvenimą, jai rūpėjo kasdienybės fiksacija, kraštotyrinis dokumentavimas.

XIX a. antrojoje pusėje išpopuliarėjusi antropologinė fotografija P. Mongirdaitę paskatino fotografuoti savo krašto žmonių tipus, įamžinant jų aprangą, buities fragmentus. 1899-1913 m. Paulina Mongirdaitė kasmet išleisdavo po atvirukų seriją su Palangos vaizdais. Amžių sandūroje užfiksuotus gražiausius vaizdus metai po metų fotografė spaudė iš naujo.

Palangą grąžinus Lietuvai, 1921-1924 metais Paulina vėl išleido didelį pluoštą Palangos bei Kretingos atvirukų. Ji buvo viena iš nedaugelio senųjų leidėjų, kurie po Pirmojo pasaulinio karo atnaujino atvirukų leidybą.

P. Mongirdaitės leidybinė veikla buvo svarbi Lietuvos pajūrio raidai, kadangi jos išleisti atvirlaiškiai su Palangos kurorto, Gargždų bei Kretingos vaizdais buvo siunčiami į tolimiausius Rusijos gubernijos kampelius ir daugelį užsienio šalių. Jos dėka apie Lietuvos pajūrį sužinodavo vis daugiau potencialių vasarotojų.

Fotografės leidybinė veikla buvo svarbi visai mūsų pajūrio raidai, nes apie jį sužinodavo potencialūs vasarotojai.

Ji buvo ir viena pirmųjų Lietuvoje spaudos fotografių: jo nuotraukos daugiausia buvo publikuojamos Peterburgo ir Varšuvos lenkiškuose spaudiniuose.