Lietuvininkės iš Dreižių kaimo išeiginiai drabužiai ir aprangos priedai

Tęsinys. Pradžia čia

Pokaris ir tremties baimė

Reizgiai nebuvo stambūs ūkininkai, bet anuomet laikraštyje buvo išspausdintas šmeižikiškas skundas, kad pas juos samdiniams neduoda valgyti. Marė ir Kristupas labai nerimavo, baiminosi dėl šmeižto.

Kartais sodyboje apsilankydavo ginkluoti vyrai, prašydami maisto.

Po kurio laiko į vidų įžengdavo kiti, o galbūt tie patys, tik jau persirengę ir klausdavo: „Ar buvo kas atėję?“

M. Reizgienė tiksliai išvardindavo, kiek davė lašinių, kiaušinių ar duonos.

„O kodėl davėte?“ - būdavo klausimas. Atsakydavo: „Kad patys neieškotų ir visko neišneštų.“

Annos prisiminimuose rašoma: "Kartą vėl užsukus kariams (partizanams?) jiems buvo pasiūlyta išgerti pieno.

Jie, baimindamiesi, kad jis nebūtų užnuodytas, paprašė, kad šeimininkė pirma išgertų, o ši nemėgo ir pradėjo raukytis.

Kareiviai subruzdo, tėvas motinai kumšt po stalu. Ir ji, sukaupusi savo valią, pieną išgėrė."

Kad ir neišvežė į Sibirą, džiaugsmo šeimos gyvenime nebuvo daug.

Žemė buvo nacionalizuota. Dukra Madlynė sunkiai dirbo prie lauko darbų kolūkyje, o vėliau, iki 1988 m., ir perėmusi nacionalizuotą tėvelio bityną.

Padejuodavo, kad namui ir ūkiniams pastatams reikia remonto, tačiau to valdžia neleido daryti, nes sodybą buvo numatyta nugriauti.

„Ji turėjo sunykti. Politika buvo tokia: vienkiemius reikia sunaikinti“, - teigia Ina.

Atsisveikinimo laikas

Kristupo Reizgio artimieji neteko 1963 m. rudenį, rugsėjį. Palaidojusi vyrą, Marė Reizgienė gyveno dar ketverius metus. Anuomet mirusius šarvojo didžiajame kambaryje.

Buvo išnešami visi baldai, kad sutilptų išlydėti atėję giminės, kaimynai ir giedotojai - vietiniai žmonės, kurie mokėjo senųjų giesmių.

Laidotuvėms naudotos lininės juostos. Jos buvo ilgos ir gana plačios.

Išaustos kaip ilgi rankšluosčiai, su kutais. Po laidotuvių juostos vėl grįždavo į savo vietą. Omos įkapėms dukros Anna ir Ieva (Eva) buvo atsiuntusios baltos spalvos audinių iš Amerikos - prabangaus atlaso ir gipiūro.

Vėliau ir M. Reizgienės dukrą Madlynę artimieji palaidojo pagal seną šišioniškių tradiciją: be batų, užklotą su antklode, lyg amžinam miegui.

Užtiesalas buvo atlasinis, ant atlaso - amerikoniškas gipiūras.

Po senųjų Reizgių palaidojimo Dreižių kapines uždarė.

Tačiau ten pat, šalia tėvų, leido palaidoti ir toje pačioje sodyboje gyvenusią dukrą Madlynę su vyru. Greta - amžino poilsio jau anksčiau ten atgulę Marės tėvai Labrencai (Labrenc).

Tebestovi seni geležiniai kryžiai jų atminimui. Kapinių šventės Dreižių kapinėse nevyksta.

Radinys Reizgių trobos palėpėje

Į gyvenamojo namo palėpę nešdavo įvairius nebenaudojamus daiktus. Ten ir šiandieną tebetūno Reizgių senoji spinta, Marės mergautinės skrynios, mintuvai linams minti, kurie liudija, jog drobes namų šeimininkės audė iš pačių užsiaugintų linų.

Palėpėje vis dar kabo ir prie sijos prikabinti senoviniai patalai, kuriuos supildavo iš žąsų plunksnų, o jas plėšyti tekdavo net ir patiems mažiausiems - vaikams, vaikaičiams.

Čia buvo atgulęs ir senas paveikslas, vaizduojantis Vezuvijaus išsiveržimą, kuris anksčiau kabojo Marės ir Kristupo Reizgių miegamajame, greta šventojo Jėzaus.

Šimtametis meno kūrinys 2020 m. perduotas Mažosios Lietuvos istorijos muziejui.

Aukščiausios kategorijos popieriaus restauratorės Jolantos Mažeikaitės dėka atkurti trūkstami viršutiniai popieriaus kampai, suklijuoti įplyšimai, dažo netekimai retušuoti akvarele ir guašu.

Paveikslas įrėmintas į restauruotą autentišką rėmą ir lankytojams pristatomas Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etninės kultūros ekspozicijoje.

Restauravo aukščiausios kategorijos popieriaus restauratorė Jolanta Mažeikaitė. MLIM, 2021

Bus daugiau