Lietuviškai gramatikai - 120 metų: nuo tarmių iki lietuviško dirbtinio intelekto

(1)

1901 metais dienos šviesą Tilžėje išvydo Jono Jablonskio parengta ir Petro Kriaušaičio slapyvardžiu išleista „Lietuviškos kalbos gramatika“, kuriai šiemet sukanka 120 metų. Šis leidinys, galima sakyti, padėjo pagrindą šiuolaikinei lietuvių bendrinės kalbos gramatikai. Nors kalbininkų nuomonės dėl šio leidinio reikšmingumo ir išsiskiria, paneigti jo svarbos tikrai negalima.

Gramatikos kaina - 100 dolerių

Profesorės Irenos Smetonienės teigimu, lietuvių kalbos gramatikos formavimo pradžia galima būtų laikyti Martyno Mažvydo „Katekizmą“, nes jame jau buvo galima atpažinti vakarų aukštaičių tarmę.

„Nuo pat Mažvydo sukome į vakarų aukštaičius, vadinasi, pagrindas jau buvo. O XIX amžiuje, vykstant didžiajam žemaičių sąjūdžiui, pasiūlymų, kaip kurti bendrinę kalbą, buvo vienas kitas, tačiau dauguma linko link suvalkiečių.

Tad mūsų bendrinės kalbos formavimasis trunka tikrai ilgai. Lietuvos istorinė, politinė situacija buvo be galo sudėtinga ir negalėjome tobulinti ir kurti bendrinės kalbos tokiu greičiu, kokiu būtume norėję. Norint gramatikos griaučius “apvilkti„, reikėjo sistemos, o sistemą mūsų šviesuomenė ir pamatė vienoje iš tarmių“, - pasakojo I. Smetonienė.

Buvo diskutuojama, kuri tarmė - Kėdainių, Vilniaus krašto ar Mažosios Lietuvos - taps bendrinės kalbos pagrindu. Tačiau pirmieji lietuviški laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“, kurie buvo leidžiami Mažojoje Lietuvoje, laikėsi vakarų aukštaičių tarmės ir prie jos palengva pratino ir Didžiosios Lietuvos skaitytojus.

Šia tarme buvo remtasi ir anksčiau išleistomis gramatikomis, parašytomis kitomis kalbomis, joje buvo išlaikomi ilgieji ir trumpieji balsiai tiek kirčiuotuose, tiek nekirčiuotuose skiemenyse ir kt.
Profesorės I. Smetonienės teigimu, artėjant XX amžiui, susirūpinta kalbos likimu - dėl geopolitinės situacijos lietuviams grėsė kaimynų - rusų arba lenkų - kalbos pasirinkimas.

Irena Smetonienė

Amerikos lietuviai paskelbė konkursą lietuviškai gramatikai sukurti ir įsteigė prizą - 100 dolerių. Sujudusi Lietuvos šviesuomenė ėmė svarstyti, ką daryti, tačiau darbą „Lietuviškos kalbos gramatika“ pateikė vienintelis J. Jablonskis, papildęs prieš porą metų Petro Avižonio paruoštą „Lietuvišką gramatikėlę“. P. Avižonis buvo aprašęs balses, priebalses, kirčiavimą, linksniavimą, o J. Jablonskis sutvarkė visą sistemą, „užkamšydamas“ gramatikėlės spragas.

Prizinio fondo - 100 dolerių - užteko išleisti nemažam „Lietuviškos kalbos gramatikos“ egzempliorių skaičiui. Vis dėlto 1901 metų gramatika susilaukė ir nemažai kritikos. O ir pats J. Jablonskis įžvelgė, ko joje dar trūksta. Vėlesnės jo gramatikos buvo viena už kitą tobulesnės.

„Tai buvo lietuviškos gramatikos pradžia, tačiau ne bendrinės kalbos“, - akcentavo I. Smetonienė.

Gyva kalba: keitėsi ir tobulėjo

I. Smetonienė išskyrė datą, kuri, jos nuomone, yra galbūt net svarbesnė už 1901-uosius.

1922 metais Lietuvos valdžia lietuvių kalbą įrašė į Konstituciją, tais pačiais metais įkurtas Vytauto Didžiojo universitetas, kuriame buvo dėstoma lietuviškai ir studijuojama pati kalbos sistema. Be to, J. Jablonskio gramatiką Švietimo ministerija patvirtino kaip privalomą mokyklose - valdžia pripažino kalbininko pateiktą gramatiką tinkama visai Lietuvai. Čia, pasak profesorės, jau galima kalbėti apie standarto įtvirtinimą.

Nuo šio momento, beveik prieš 100 metų, prasidėjo dabartinės bendrinės kalbos tobulinimas ir puoselėjimas.

Neišvengiamai kalba keitėsi. Tačiau, profesorės I. Smetonienės teigimu, apie tokią kaitą kalbėjo pats J. Jablonskis - kad vieni žodžiai atsiras, kiti išnyks, treti bus adaptuoti, nes kalba yra gyva.

„Jablonskis sakė, kad pagrindas - fonetika ir kaitybos sistema - turi būti vakarų aukštaičių, o visa kita gali būti imama ir iš kitų tarmių. Taip ir buvo daroma. Tarpukariu įžengėme į kalbos tobulinimo etapą ir viskas vyko kosminiu greičiu. Kuriant kirčiavimo sistemą labai daug buvo perimta vadinamojo žemaitiško kirčiavimo, sintaksės.

Esu girdėjusi sakant, kad jei dabar prisikeltų Jablonskis, jis nesuprastų, ką mes šnekame. Na, netiesa. Aišku, jam būtų keistų leksikos, sintaksės dalykų. Bet Europos kalbų teorija sako, kad turi gebėti laisvai susikalbėti dvidešimtmetis ir penkiasdešimtmetis, tai rodo, kad normos nesikeičia žaibišku greičiu. O lietuviai yra net truputį tinginiai, nes nenori naujovių, tad ir kalba keičiasi truputį lėčiau nei galėtų keistis, esame išlaikę nemažai archajiškų žodžių, kuo didžiuojamės“, - pasakojo kalbininkė.

Svarbus vaidmuo kalbos formavimo procese teko žiniasklaidai ir mokykloms, akcentuota, kad reikia palaikyti kalbos tradicijas išeivių bendruomenėse. I. Smetonienės nuomone, jei nebūtų buvę karo ir okupacijos, kalba būtų be galo pažengusi į priekį ir kalbos lygiu pasivijusi išsivysčiusias Vakarų valstybes.

Kalbininkė, Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro vadovė profesorė Danguolė Mikulėnienė priminė, kad kiekviena kultūringa tauta turi savo kalbos gramatiką ir žodyną.

„Rašomosios kalbos poreikis užaugina vieną bendrą, t. y. bendrinę, kalbą, kurios mokoma mokyklose ir kuri vartojama viešajame valstybės gyvenime. Tradicinės tarmės ir kiti vietiniai kalbos (kalbų) variantai paprastai lieka už bendrinės kalbos ribų, nes dažniausiai turi tik vieną - sakytinės kalbos - formą. Bendrinei kalbai pagrindu pasirenkama ta tarmė, kuri daugeliui suprantama, turi ilgesnę istorinę ir (ar) kultūrinę tradiciją. Jonas Jablonskis buvo vakarų aukštaičių kauniškių tarmės, tapusios bendrinės lietuvių kalbos pamatu, atstovas.

Bet ne vien jis lėmė. Daug to krašto šviesuolių, Lietuvos inteligentų prisidėjo prie gimtosios tarmės iškilimo: Jablonskio bendramokslis Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Kazys Grinius... Visų nė neišvardinsime. Ši tarmė buvo artima jau išnykusioms Mažosios Lietuvos lietuvininkų - baltsermėgių ir striukių - tarmėms. O ten nuo XVI a., o gal ir dar anksčiau, formavosi ir lietuviško rašto tradicija“, - komentavo D. Mikulėnienė.

Pasak jos, J. Jablonskio parengtos gramatikos - tarsi slenkstis, žymintis bendrinės lietuvių kalbos gimimą.

Danguolė Mikulėnienė

1901 m. Petro Kriaušaičio gramatika buvo norminamojo ir ugdomojo darbo pradžia. 1918 m., paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, ne iš karto lietuvių kalba tapo valstybine: labai prasta švietimo kokybė, neatsakingas valstybės įstaigų ir tarnautojų požiūris, aplaidi viešųjų užrašų kalba... 1922 m. konstituciškai įtvirtinus lietuvių kalbos, kaip valstybinės, statusą jau susitelkta spręsti lietuvių kalbos taisyklingumo problemas, daug dėmesio skirta vadovėliams, rašybos vienodinimui, lietuviškos spaudos ir verstinių leidinių kalbai...

Vytauto Didžiojo universitete ir 1939 m. įkurtame Antano Smetonos lituanistikos institute dirbę ir tolesnę lietuvių kalbos tvarkybos politiką kūrę mokslininkai aukštuosius mokslus buvo baigę ar tobulinęsi pažangiausiuose to meto Europos mokslo centruose Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje. Iš ten parsivežė ir teorinių naujovių, ir praktinių žinių.

Visos valstybės mastu pradėtas įgyvendinti lietuvių kalbos tvarkybos modelis. Deja, nespėta: baigiantis Antrajam pasauliniam karui, jie pasitraukė į užsienius, o dėl pasikeitusių istorinių ir politinių aplinkybių daugelis sumanymų taip ir liko neįgyvendinta.

Viena ideologija paremtos bendrinės lietuvių kalbos normos išsilaikė ir sovietmečiu, padėjo atlaikyti rusifikacijos spaudimą Lietuvos vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Kalbininkas Juozas Balčikonis ištikimai tęsė Jablonskio tradicijas ir užaugino bent kelias naujas kalbininkų kartas. Sprendžiant iš atsiminimų, Jablonskio ir Balčikonio paskaitos buvusios panašios: jie abu studentus pirmiausia mokė praktinio lietuvių kalbos kurso, t. y. bendrinės lietuvių kalbos.

Atkūrus nepriklausomybę, bendrinės lietuvių kalbos normos yra koreguojamos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacijomis ir nutarimais.

„Tačiau kalbinė situacija Lietuvoje pasikeitusi iš esmės: skiriamos viešosios ir asmeninės kalbos erdvės, daugiau vietos atsirado individo kūrybai ir interpretacijoms. Pagaliau atsigręžta ir į vietines lietuvių kalbos atmainas - tradicines tarmes ar naujuosius jų darinius, taip pat į regioninius kalbos variantus. Būtent jais dabar dažniausiai kalbama ir net rašoma“, - dėmesį atkreipė D. Mikulėnienė.

Pasak jos, stengiamasi kuo tiksliau atspindėti šnekamąją kalbą, todėl kuriamos ir diegiamos naujos tarminės rašybos taisyklės.

„Kitaip tariant, kuriami nauji regioniniai vietinės kalbos standartai. To dar nebuvo, dar neturėjome. Galbūt todėl pamažu kratomės ir atgyvenusios sampratos, kad tarmiškai kalba tik tamsus, nemokytas kaimo žmogus. Regioninėmis kalbos atmainomis kalbama ir mieste: vienaip Alytuje, kitaip Marijampolėje, trečiaip Telšiuose, dar kitaip - Panevėžyje. Įvairovė rodo mūsų kalbos gyvastį. Taigi šiuo metu Lietuvoje bendrinė lietuvių kalba viena, bet ne vieniša: ji draugiškai gyvuoja kartu su vietinėmis lietuvių (lenkų, gudų, rusų, romų) kalbų atmainomis... Nereikėtų jos visiškai paleisti ar apleisti. Pripažinę, kad kartu su žmogumi miršta ir kalba, turėtume rūpintis ir žmogaus, ir kalbos gerove“, - pabrėžė D. Mikulėnienė.

Pasitelktas dirbtinis intelektas

Kalbai kurti ir puoselėti pasitelkiami įvairių sričių specialistai, taip pat ir informacinių technologijų, nes tai yra šių dienų realybė.

Leidžiami lietuvių kalbos ir tarptautinių žodžių, terminų žodynai, gramatikos, renkami naujažodžiai, kuriami specialūs tekstynai.

Pasitelkiant technologijas ir lietuvišką dirbtinį intelektą sudaromos sąlygos lietuvių kalbą išlaikyti ne tik oficialiojoje kalboje, viešoje erdvėje, bet ir sparčiausiai besikeičiančioje elektroninėje erdvėje. Kompiuterinės lingvistikos centro specialistai kaupia kokybiškus lingvistinius duomenis, kad kompiuteriai ir dirbtinio intelekto sistemos galėtų analizuoti duomenis ir vykdyti įvairias užduotis.

Veikia ir viešai prieinami įvairūs tekstynai, garsynai, duomenų bazės, įvairūs įrankiai, kuriais gali naudotis kiekvienas norintysis, pavyzdžiui, morfologinis anotatorius arba kirčiuoklė.

Pernai buvo patvirtintos Lietuvių kalbos plėtros skaitmeninėje terpėje gairės artimiausiems aštuoneriems metams. Pagrindinis šių gairių tikslas yra visavertis lietuvių kalbos vartojimas skaitmeninėje terpėje - kad lietuviškai būtų pasiekiamos visos paslaugos, programos, kuriomis naudojamės vartodami anglų kalbą. Be to, Europos Sąjungos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonių sąraše įtraukta priemonė lietuvių kalbos ištekliams kaupti.

Straipsnis remiamas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pagal Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programą.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder