Lietuvos švyturių odisėja: 2024-ieji paženklinti ne vienu jubiliejumi

Visuomenė bus kviečiama įvairiomis formomis iš naujo atrasti laivams kelią rodžiusius bei rodančius kultūrinio kraštovaizdžio perliukus: planuojama išleisti knygas, bus rengiamos parodos, organizuojamos ekskursijos, vyks įvairios edukacinės veiklos. Uostamiestis jau pagamino ir specialius suvenyrinius atributus.

Publikacijų cikle skaitytojus kviečiame susipažinti su visais mūsų šalies švyturiais: ir išnykusiais, ir esamais. Prie Švyturių metų iniciatyvos yra kviečiamos prisidėti Palangos bei Šilutės rajono savivaldybės.

Šachmatinis ir dryžuotas

Giliavandenį, neužšąlantį uostą turinti Klaipėda gali pasigirti pirmuoju dabartinėje mūsų šalies teritorijoje istoriniuose šaltiniuose fiksuotu švyturiu, kuris pavaizduotas 1684 m. Prūsijos istoriko Christopho Hartknocho (1644–1687) medžio raižinyje.

Tiesa, kelią į Dangės žiotis ir upėje buvusį uostą rodė primityvus, ant medinės karties pakabintas ir mažai praktinės naudos turėjęs anglinis žibintas, vadintas „akmens anglies sūpuoklėmis“.

1788 m. Mėmelio valdžia nusprendė suręsti tobulesnį įrenginį, kurio vieta parinkta „100 rykščių nuo jūros kranto“ (1 rykštė - 3,72 metro), šiaurinėje sąsiaurio pusėje. Dėl lėšų stygiaus darbai buvo baigti tik 1796 m.: būtent tada ant supustytos 9,6 m aukščio smėlio aukštumos įžiebta šviesa pagal Johanno Samuelo von Lilienthalio (1724-1800) projektą sumūrytame 17,2 metro aukščio bokšte.

Per žemas ir skleidęs per silpną šviesą. Toks buvo minėtas antrasis Mėmelio švyturys, tad 1819 m. navigacinis įrenginys rekonstruotas ir paaukštintas iki 25 m. Geru oru aliejinių lempų atspindėta šviesa jūroje buvo matyti už 16 mylių (per 30 km).

Lygiai prieš 150 metų - 1874 m. Klaipėdos švyturio bokštas įgavo jo vizitine kortele tapusią išvaizdą: buvo pradėtas dažyti šachmatų tvarka, raudonais ir baltais kvadratais.

„Būtent toks švyturio derinys – aukštas, spalvingas, languotas bokštas bei pusapskritimio formos ekscentriškai prijungtas konusinis priestatas darė jį išskirtinį pasaulio švyturių brolijoje. Švyturys atrodė originaliai, linksmai ir buvo tikras miestiečių traukos objektas. Čia ne tik nuolat degė šviesa, bet buvo įrengta ir daugiau optinių signalų. Pavyzdžiui, kai laivams įplaukti į uostą būdavo pavojinga, iškeldavo raudoną vėliavą, o kai saugu – geltoną“, - 2015 m. išleistoje knygutėje „Anno 1684. Klaipėdos švyturys. Memel“ rašė jos autorius farologas Aidas Jurkštas.

Klaipėdiečiai laisvalaikiu itin mėgo nuvažiuoti tramvajumi ar nukeliauti pėsčiomis pamario promenada iki ant tos pačios kopos, kaip ir dabar stovintis, buvusio švyturio. Šalia jo veikė ir „Strandhalle“ kavinė, restoranas.

Šachmatinis švyturys buvo populiarus XIX a. pab. – XX a. pirmosios pusės atvirukų leidėjų motyvas, todėl yra išlikusi gana gausi ikonografinė medžiaga.

Deja, iš senojo Klaipėdos švyturio po Antrojo pasaulinio karo nebeliko nieko: atsitraukdami vokiečiai šį strategiškai svarbų objektą 1945 m. sausį susprogdino. Manoma, kad jo nuolaužos pokariu buvo užkastos.

1952 m. pastatytas, o šviesti pradėjo 1953 m. sausio 31 d. dabartinis švyturys, įrengtas 44 m aukščio juodai-baltai dryžuotame gelžbetonio cilindro bokšte. Be kita ko, objektą valdanti Lietuvos transporto saugos administracija yra numačiusi Klaipėdos švyturio remontą, o uostamiesčio Taryba – išreiškusi norą jį atverti visuomenei bei pritaikyti turizmui.

Tikimasi, kad Švyturių metais vienintelis Klaipėdoje stovintis švyturys bus labiau prieinamas žmonėms, nes ir pats objektas, ir teritorija aplink jį – užrakinti.

Baltasis fenomenas

Klaipėda turėjo dar vieną, 1884 m. gruodžio 12 d. įžiebtą ir tikru populiarumo karaliumi buvusį švyturį, kuris stovėjo ant šiaurinio molo galo. Iš pradžių jis neturėjo jokio pavadinimo (vokiškai įvardytas kaip „Molenleuchtturm“, t. y. molo švyturys), nuo XX a. pr. pakrikštytas Mažuoju, o po Pirmojo pasaulinio karo dėl fasado spalvos pramintas Baltuoju švyturiu. Būtent tokiu pavadinimu jis geriausiai ir žinomas.

Tai buvo daugiau nei 8,5 m aukščio navigacinis įrenginys. Jis tapo uostamiesčio simboliu. Visais laikais ir prie įvairių valdžių nuo Prūsijos karalystės iki Trečiojo Reicho. Savotiška Klaipėdos ikona, be kurios įamžinimo neapsiėjo miestiečiai, turistai, kariškiai, fotografai, periodikos, net pinigų, pašto ženklų leidėjai.

Vaizdai su impozantiškuoju švyturiu tapo bene populiariausiu Mėmelio (Klaipėdos) motyvu atvirukų leidėjams: šių eilučių autorius yra sukaupęs net 117 skirtingų tiražų atvirukų su Baltuoju švyturiu, paženklintų antspaudais nuo 1899 m. iki 1944 m.

Grakštus, siaurėjančio cilindro formos, trijų aukštų su ažūrine 1 m aukščio tvorele įrengta apžvalgos aikštele cokolinėje dalyje švyturys stūksojo ant specialiai įrengto sumūrytų tašytų akmenų postamento. Iki švyturio vedė siaurojo geležinkelio bėgiai, kurių likučiai dar gana neseniai buvo aptinkami šiauriniame paplūdimyje (jie net naudoti sodybos tvorai įrengti).

Nepaprastai populiarus šis objektas būdavęs šaltomis žiemomis, kai švyturys, bangolaužio galas apledėdavo nuo Baltijos bangų purslų. Buvo leidžiami Kalėdų, Naujųjų metų atvirukai su ledo skulptūra virtusio Baltojo švyturio vaizdu.

Po Pirmojo pasaulinio karo, 1922 m., Klaipėdos krašto prekybos rūmai išleido laikinuosius (sunkmečio) vietinius pinigus - notgeldus: 10 markių kupiūros reverso centre - ne kas kitas, o Baltasis švyturys.

Virto simboliu

Ypatingą reikšmę Baltasis švyturys įgavo agrarine valstybe su ribotų galimybių Šventosios uostu buvusiai Lietuvai 1923 m. prisijungus Klaipėdos kraštą su Klaipėda ir uostu. Jo vartų „sargas“ buvo pasirinktas kaip minėto istorinio fakto simbolis, savotiškas politinės rinkodaros įrankis bei žinios skleidėjas.

1923 m. balandžio mėn. Lietuva išleido pirmuosius specialiai Klaipėdai dedikuotus pašto ženklus. Ant didžiausių nominalų (nuo 800 iki 3000 markių) – Baltasis švyturys.

Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį Lietuvos paštas išleido seriją rombo formos pašto ženklų su įvairiais valstybei reikšmingais simboliais. Ant pašto ženklų buvo vaizduojamas Klaipėdos herbas, Vytis, Birutės kalno koplyčia, paminklas LDK Vytautui Kaune, Trakų pilis, laivai Klaipėdos uoste ir Baltasis švyturys (vėl – ant didžiausių nominalų: 60 ct ir 5 Lt).

Baltąjį švyturį (averse ir reverse) randame ir ant lietuvių skulptoriaus, grafiko Petro Rimšos (1880-1940) sukurto bei Lietuvos šaulių sąjungos išleisto „Klaipėdos sukilimo 5-osioms metinėms“ skirto medalio. Jo 60 mm skersmens versija pagaminta net 10 tūkst. egzempliorių tiražu. Pavaizduotas minėtas švyturys ir ant Klaipėdoje 1934 m. vykusios pirmosios Jūros šventės (Jūros dienos) suvenyrinio ženkliuko, oficialių plakatų.

1937 m. buvo nukaldinta, tačiau į apyvartą taip ir nepateko 10 centų moneta, kurios averse - Baltasis švyturys (vienintelis, prototipinis monetos egzempliorius saugomas Lietuvos banko Pinigų muziejuje). Daugelis dar prisimena ir dailininko Ryčio Valantino sukurtą 1997 m. apyvartinį 200 litų banknotą su Baltuoju švyturiu reverse.

Minėtas švyturys puošė jubiliejinio (1849-1949 m.) Mėmelyje ilgai leisto laikraščio „Memeler Dampfboot“, 1933 m. išspausdinto „Mūsų kalendoriaus“ viršelius. Pristatant Klaipėdą net Mozarto gimtinėje Salzburgo mieste (Austrija) leisto savaitraščio „Wochenblatt der Landesbauernschaft Alpenland“ 1939 m. balandžio mėn. viršelyje įdėta Baltojo švyturio nuotrauka.

Su Baltojo švyturio atvaizdu tiek jo egzistavimo laikotarpiu, tiek ankstyvuoju pokariu pagaminti ir įvairiausi suvenyrai: porcelianinės klumpaitės-peleninės, lėkštutės ir kt. Šias kolekcines retenybes, kaip ir atvirukus bus galima išvysti šiais metais organizuojamoje parodoje Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1945 m. sausio mėn., Klaipėdą 1939 m. aneksavusios Vokietijos kariai traukėsi iš miesto ir sunaikino uosto įrenginius kartu su Baltuoju švyturiu.

Neseniai ant šiaurinio molo galo šių eilučių autoriui pavyko rasti autentišką minėto švyturio bokšto pado vietą su aiškiai matomu žiedu. Išliko ir užapvalinta XIX a. tašytų akmenų mūro molo pabaiga, kitos autentiškos molo konstrukcijos. Siekiant apsaugoti šiuos reliktus kreiptasi į Kultūros paveldo departamentą.

Deniso NIKITENKOS kolekcija.