Bene didžiausias nuopelnas teko iš Transilvanijos kilusiam Steponui Batorui.
Apie tai, kas lėmė konfliktą, kaip jis vyko ir kokia buvo jo reikšmė Lietuvai – pokalbis su karo istoriku Karoliu Zikaru.
– Kokiomis aplinkybėmis ir kodėl kilo Livonijos karas – vienas ilgiausių ir sunkiausių karų Lietuvos istorijoje?
– Galima išskirti dvi priežastis: Pirma, tai dviejų valstybių – Maskvos ir LDK – imperinių ambicijų susikirtimas, abiems puoselėjant planus tapti jūrinėmis valstybėmis. Iniciatyva buvo Ivano IV Rūsčiojo rankose, o LDK negalėjo leisti jam įgyvendinti tokių planų.
Dažnai manoma, kad tikrasis „lango į Europą“ sumanytojas buvo Petras I-is, tačiau tai nėra visiškai teisinga – Ivanas Rūstusis buvo pirmasis valdovas, užsimojęs iškovoti Maskvai išėjimą į Baltijos jūrą.
Paprastai jis įsivaizduojamas, kaip tironas – psichopatas (gal ir tai tiesa), tačiau jis taip pat buvo genialus geopolitikas ir strategas.
Nepilnametis valdovas užaugo tarp bojarinų, bet kokiomis priemonėmis besiriejančių tarpusavyje dėl įtakos mažajam Ivanui.
Nenuostabu, kad turėdamas tokius mokytojus, jis vėliau sukūrė žiaurų represinį aparatą, įkvėpusį tokius ateities despotus, kaip Josifas Stalinas.
Valdant Ivanui Rūsčiajam, Maskva galutinai atsikratė totorių įtakos ir ženkliai išplėtė teritoriją į rytus – prisijungė Kazanę ir Astrachanę bei faktiškai pradėjo Sibiro užkariavimą. Ivano Rūsčiojo valdžion pateko didžiuliai žmogiškieji ir materialiniai ištekliai.
Atsikratęs grėsmės Rytuose jis atsisuko į Vakarus ir į svarbiausią Maskvos priešą (nuo XV amžiaus vidurio) – LDK. Visgi, kariauti su LDK nuo Oršos mūšio laikų sekėsi sunkiai.
Sėkmingesnei kovai Maskvai reikėjo išėjimo prie jūros ir tiesioginio ryšio su Europos valstybėmis, kuris užtikrintų ne tik ekonominę, bet ir karinę naudą.
Ivanas Rūstusis tikėjosi, kad kartu su prekėmis iš Vakarų į Maskvą keliaus ir naujausios karinės technologijos, specialistai bei karybos idėjos.
Lengviausiu būdu tai padaryti rodėsi silpno ir susikaldžiusio tarpininko – Livonijos Konfederacijos – pašalinimas iš žaidimo.
– Į Livoniją nusitaikė ir kitos valstybės?
– LDK siekiai buvo panašūs – taip pat tapti jūrine valstybe. Ir akys taip pat krypo į nusilpusią Livoniją. Panašias ambicijas puoselėjo ir Švedija, tačiau jos ekspansiniai planai dar buvo ankstyvoje stadijoje.
– Kas pradėjo karo veiksmus?
– 1558 metais, Maskva suranda pretekstą (1557 metais sudaryta Livonijos karinė sąjunga su LDK) ir įsiveržė į Livonijos teritoriją. Ivano Rūsčiojo pajėgos sparčiai užėmė didelę dalį Livonijos.
Vietos gyventojus šokiravo maskvėnų kariuomenės skaitlingumas ir tai, kad su ja žygiavo iš rytų atsivesti „barbarai“ – totoriai ir kt.
Tapo akivaizdu, kad Livonija neturėjo kitos išeities, kaip tik kreiptis pagalbos į LDK ir 1559 metais Livonija tapo LDK protektoratu.
Lietuvos šis statusas netenkino ir 1561 metais Livonijos Konfederacija buvo panaikinta ir didžioji jos dalis (šiaurės Estiją jau užgrobė švedai, o Saremos salyne išsilaipino danai) formaliai inkorporuota į LDK sudėtį.
Faktiškai gi tuo metu beveik visą Livonijos teritoriją kontroliavo Maskvos kariuomenė, pietuose atsirėmusi tik į Dauguvos upę, o šiaurėje apsupusi švedišką Talino anklavą.
Karo veiksmų geografija išsiplėtė ir į rytines LDK žemes.
Maskvos kariuomenei ir vėl nesiseka – 1664 metais ji sutriuškinta Ulos ir antrajame Oršos mūšiuose.
Tačiau, kaip ne kartą yra nutikę mūsų istorijoje, šios pergalės davė tik laiko atokvėpiui.
Nors Maskvai šie pralaimėjimai skaudūs, iš esmės situacija nepakito, nes Maskva valdė daug didesnius žmogiškus išteklius, nei LDK ir galėjo pakankamai greitai kompensuoti nuostolius.
Be to, LDK buvo nepalanki vidinė situacija. Žygimantas Augustas buvo bevaikis ir buvo aišku, kad Jogailaičių linija tuoj baigsis – kilo dinastinė krizė.
Valstybei trūko išteklių ir netrukus imperines ambicijas Livonijos atžvilgiu pakeitė grėsmė pačiai jos egzistencijai.
Stiprėjo suvokimas, kad LDK sienos su Maskva tuoj gali eiti ne tik toli rytuose, bet ir čia pat – šiauriau Biržų.
– Ivaną Rūstųjį apibūdinote, kaip gabų strategą ir geopolitiką. Tuo pat metu Lietuvą valdė ne pats efektyviausias didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas?
– Žygimantas Augustas, kitaip nei jo tėvas Žygimantas Senasis, buvo prastas administratorius ir nemokėjo efektyviai paskirstyti negausių valstybės išteklių.
O atsižvelgiant į tai, kad priešų valstybę ne tik valdė gabus valdovas, bet ir išteklių ji turėjo daugiau, LDK valdovas turėjo būti daug geresnis administratorius.
Žygimantas Augustas, pelnęs „karaliaus poryt“ pravardę nepasižymėjo sumanaus valdovo savybėmis ir daugiau entuziazmo rodė „kitose sferose“ (užuomina į meilės romaną su Barbora Radvilaite, – aut. pastaba).
Vidinė krizė, silpnas valdovas ir galiausiai – Livonijos karas – plati neigiamų faktorių visuma stūmė LDK link unijos su Lenkija.
Kai kurie istorikai tvirtina, kad Livonijos karas buvo lemiamas unijos veiksnys, tačiau objektyviau būtų teigti, kad tai buvo viena iš daugelio priežasčių.
Lietuvai reikėjo Lenkijos pagalbos kare su Maskva, o už ją lenkai reikalavo unijos.
Tai nebuvo neįprastas reikalavimas – Livonijai padėti LDK sutiko taip pat ne iš altruistinių paskatų. Galiausiai, Jono Chodkevičiaus diplomatinių gabumų dėka, pavyko išsiderėti ne pačias blogiausias unijos sąlygas.
– Kaip krizės akivaizdoje klostėsi karo eiga? Kokia buvo LDK kariuomenė, nugalėjusi maskvėnus prie Ulos?
– Pergalės prie Ulos ir Oršos davė laiko susitvarkyti valstybės vidines problemas.
Situacija kare tuo metu vis dar buvo prasta, nes LDK nesugebėjo perimti iniciatyvos. 1563 metais maskvėnai paėmė Polocką ir tai buvo skaudžiausias smūgis nuo Smolensko praradimo 1514 metais.
LDK kariuomenės pagrindą tuo metu sudarė pašauktiniai bajorai ir tam tikras skaičius samdinių.
Bajorai sudarė kavaleriją, kurios ginkluotė priklausė nuo kiekvieno jų ar jų mecenatų pajamų, o pėstininkai paprastai samdyti Vakarų Europoje, daugiausiai – Vokietijoje.
– Samdinių gausinimu kariuomenėje užsiėmė Steponas Batoras, apskritai tvarkęs padėtį ne tik kariuomenėje, bet ir valstybėje apskritai. Kaip jo vaidmuo pakeitė karo eigą?
– Pusiau juokais, galima sakyti, kad Steponas Batoras buvo geriausia, ką mums davė Liublino unija. Jis iš tiesų pagausino samdinių pajėgas ir įvedė daugiau tvarkos kariuomenėje.
Pirmiausia, reikia paaiškinti, kokie buvo ilgalaikiai Stepono Batoro siekiai. Jo svarbiausias tikslas buvo karas su Osmanų Imperija ir tėvynės (Transilvanijos) išvadavimas.
Tam, kad siekti šio tikslo, jam reikėjo užsitikrinti saugų užnugarį, galbūt netgi visai sunaikinant Maskvos valstybę.
Be kita ko, pradėta plati informacinė kampanija Europoje, vaizduojanti maskvėnus, kaip barbarus, skerdžiančius „dorus krikščionis“.
Steponas Batoras būrė kažką panašaus į bendrą Vakarų civilizacijos koaliciją, kovojančią su iš „Rytų ordomis“.
Po Polocko atsiėmimo 1579 metais, Vokietijoje išleista brošiūra, kurioje vaizduojama visa Stepono Batoro kariuomenė, išvardinant, kad jos gretose kovėsi lietuviai, lenkai, vokiečiai ir vengrai.
Steponui Batorui iš tiesų pavyko sukurti gana plačią koaliciją, jungusią Lietuvą, Lenkiją ir Švediją.
Simbolinį dalinį atsiuntė net ir Danija.
– Kokiu būdu Steponui Batorui pavyko perimti iniciatyvą Livonijos kare?
– Jis pakeitė strategiją ir perkėlė karo veiksmus į priešo teritoriją.
Pirmosios kampanijos metu jis išvadavo Polocką, o antrosios kampanijos metu paėmė Maskvai priklaususią Velikije Luki tvirtovę.
Jo tikslas – atkirsti Livonijoje buvusią maskvėnų kariuomenę nuo „motininės“ teritorijos.
Todėl strateginis jo trečiosios kampanijos tikslas – Pskovas.
Be to, siekdamas sukaustyti Maskvos pajėgas, galėjusias ateiti į pagalbą Livonijoje įstrigusiems maskvėnams, Steponas Batoras rengė žygius rytuose. Puikus pavyzdys – Kristupo Radvilos Perkūno siaubiamasis žygis į maskvėnų teritorijos gilumą.
Tuo metu, kai pagrindinės pajėgos apgulė Pskovą, Radvilos Perkūno daliniai įsiveržė šiaurės rytų kryptimi ir sukaustė maskvėnų pajėgas rytuose.
Maskvoje nežinota, kas tai per kariuomenė, kokie jos pajėgumai ir koks apskritai buvo jos žygio tikslas.
Žygis buvo toks netikėtas, kad Ivanui Rūsčiajam teko slėptis vienoje tvirtovėje, kol apylinkes aplink siaubė Radvilo Perkūno kariai.
Žygis buvo sėkmingas: flangus saugant lengvajai kavalerijai, viską pakeliui siaubianti kariuomenė iš šiaurės rytų priartėjo prie Maskvos, pasuko į buvusias Naugardo žemes (kuriose LDK kariuomenė iki to net nebuvusi) ir galiausiai prisijungė prie pagrindinių pajėgų ties Pskovu.
Tvirtovė priešinosi atkakliai ir paimti jos nepavyko. Tačiau maskvėnams taip pat nepavyko nei nuimti apgulties, nei susijungti su jų pajėgomis Livonijoje.
– Steponas Batoras buvo gabus valdovas, bet viso karo metu Lietuva turėjo mažiau kariuomenės ir išteklių. Kas lėmė sėkmę?
– Pirmiausia – vadai, tokie, kaip Radvila Rudasis, sutriuškinęs maskvėnus prie Ulos.
Maskvai pakišo koją arogancija – jausdamiesi daug galingesni, jie tikėjosi lengvos pergalės.
Mūsų pusėje buvo ir karinis – technologinis pranašumas. Turėjome daugiau artilerijos, geresnius šarvus ir pan.
To laikmečio Vakarų Europos karuose ėmė dominuoti pėstininkai, o kavalerija XVI amžiuje palaipsniui virto tik pagalbine jėga. Tuo metu pėstininkai tapo svarbiausiais kariais dažnose tvirtovių apgultyse.
Mūsų regione buvo kitos sąlygos – plačiose teritorijose fortifikuotų objektų buvo nedaug.
Todėl šiuose kraštuose matosi atvirkštinė tendencija – daugiausiai reikšmės kariuomenėje įgijo kavalerija, kuri toliau tobulėjo.
Kavalerija liko svarbiausia jėga Rytų Europos mūšių lauke ir šiuo atveju taip pat pranokome Maskvą – tuo metu turėjome beveik neginčijamai geriausią kavaleriją Europoje.
Rezultatą matome XVII amžiuje, 1605 metais Salaspilio mūšyje Jono Karolio Chodkevičiaus kavalerija sutriuškino Vakarų Europos pavyzdžiu sudarytą modernią švedų kariuomenę.
Europoje atgyvena laikyta sunkioji riteriška kavalerija sumalė į miltus švedų pėstininkus ir reitarus.
Poveikis buvo toks stiprus, kad vėliau Švedija ėmėsi stiprinti savas kavalerijos pajėgas, o Europoje prasidėjo raitijos vaidmens atgimimas, pasiekęs apogėjų XIX amžiuje.
– Susiklostė patinė situacija. Ką tuomet laikyti nugalėtojais šiame kare?
– Ivanas Rūstusis buvo priverstas prašyti paliaubų – priimtas abiems pusėms tuo pat metu ir naudingas, ir nenaudingas kompromisas.
Ivanas Rūstusis turėjo atsisakyti jūrinių ambicijų bet ir Steponas Batoras turėjo atsisakyti savo ilgalaikių tikslų nugalėjus Maskvą žygiuoti prieš turkus.
Daugiausiai šiame kare laimėjo Lietuva.
Ne tik apsiginta nuo didžiulės Maskvos grėsmės, bet ir vėl laimėta laiko atokvėpiui, nes krizė netrukus kilo jau pačioje Maskvoje.
Ivanas Rūstusis pats nužudė savo sūnų ir į dinastinę krizę šį sykį pasinėrė Maskvos valstybė.
Lietuva (jau buvusi unijoje su Lenkija) tuo metu galėjo palankiomis sąlygomis vykdyti vidaus reformas.
Vėl kelti grėsmę Maskva ėmė tik pasibaigus „smutos“ laikotarpiui XVII amžiaus pirmoje pusėje.