Iš pajūrio nugairintų garsų, vėjo ošimo, čia gyvenančių žmonių išgyvenimų kompozitorė kasdien semiasi naujų idėjų savo kūrybai.
Menininkę veikia miesto gyvenimas, o ji savo kūriniais keičia miestą. Nuolatinis darbščiosios kompozitorės siekis – bandymas aplenkti laiką, sukurti daugiau nei tuo metu įmanoma.
Tarptautiniame Klaipėdos festivalyje ir jo scena tapusiame senajame elinge rugpjūčio 4 dieną 21.30 valandą bus pristatyta istorijų opera „Klaipėda“, dedikuota Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui, kurią Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užsakymu rašė net keturi šio krašto kompozitoriai – Loreta Narvilaitė, Vladimiras Konstantinovas, Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas. Libretą šiai trijų skirtingų dalių operai sukūrė Arvydas Juozaitis.
Operos meninės koncepcijos ašis – trys esminės Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančios sąvokos – žmogus, tikėjimas, kalba. Laukiame premjeroje!
Jums buvo patikėta ypatinga misija – parašyti muziką pirmajam istorijų operos „Klaipėda“ veiksmui. Ar librete radote Jums pasufleruotų akcentų?
Man kaip klaipėdietei kompozitorei dalyvavimas šiame projekte yra išties ypatinga misija. Džiugu, kad istorinę Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio sukaktį buvau pakviesta įamžinti garsais.
Operos kūrimas suteikė galimybę dar giliau susipažinti su man labai artimo krašto istorija, asmenybėmis, kultūrinėmis tradicijomis.
Operos librete jo autorius Arvydas Juozaitis apie visa tai davė nemažai užuominų, kurios padėjo pasirenkant muzikinę medžiagą.
Kitaip sakant, pasufleravo takelius, kuriais eidami savitais garsais visi kompozitoriai piešėme pagrindinio istorijų operos kelio žemėlapį.
Ištrauka iš pirmojo veiksmo jau skambėjo koncertuose. Kokie pirmieji įspūdžiai? Gal norėjos kažką pridėti ar pakeisti? Ar svarbi publikos reakcija?
Buvo labai įdomu išgirsti gyvą rašomos operos fragmento atlikimą. LRT nufilmavo Klaipėdos dramos teatre vykusį 100-mečio jubiliejinį koncertą ir patalpino mediatekoje, tad galiu klausytis vis iš naujo ir nagrinėti, kaip ten viskas skamba, ar pasirinktos meninės priemonės pasiteisino.
Publikos reakciją taip pat buvo įdomu išgirsti. Dauguma minėjo, kad mano kūrybos stilistika kinta. Pati ženklių jos pokyčių nejaučiu.
Rašydama kūrinį labiausiai orientavausi į tai, kad jis turės skambėti atviroje erdvėje, Klaipėdos elinge. Turbūt kolegos pritars, kad tai sukelė papildomų iššūkių autoriams, ne tik atlikėjams ir organizatoriams.
Kas Jūsų rašomame veiksme svarbiausia? Kokias istorines asmenybes išvysime? Į kokį muzikinį sūkurį herojus įsuksite?
Pirmajame operos veiksme susipažinsite su septyniais iš tikrai didelio operos veikėjų būrio.
Tarp jų paminėčiau istorines asmenybes – tai spaustuvininkas Martynas Jankus, lietuvninkų kunigas Vilius Gaigalaitis, iš didžiosios Lietuvos atvykęs buvęs knygnešys Jonas Budrys, rašytoja Ėvė Simonait (Ieva Simonaitytė).
Veiksmo pabaigoje įtvirtinamas tikslas – Mažosios Lietuvos susijungimas su didžiąja Lietuva. Jis išsakomas M. Jankaus, V. Gaigalaičio ir J. Budrio, kuris vėliau paskiriamas sukilimo vadu, obalsiu: „Mažoji Lietuva mūsų!“.
Visa tai vyksta 1922 metų šv. Kalėdų išvakarėse, Mažosios Lietuvos kaime. Visi laukia šventės, tad muzika daugiausia šviesi, mažorinė, viltinga, kas man patinka.
Dramatiški įvykiai bus vėliau, kolegų rašytuose veiksmuose.
Muzikinę medžiagą rašėte keli skirtingi klaipėdiečiai kompozitoriai, tad kiekviena kūrinio dalis turi savitą muzikinę kalbą, kūrinys bus atliekamas skirtingos atlikėjų sudėties. Ar tarp jūsų vyko bendradarbiavimas? Kas taps kūrinio jungiamosiomis dalimis?
Keturiese rašėme pagal vieno autoriaus sukurtą libretą. Kartu su operos statytoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu sutarėme dėl veikėjų balsinių charakteristikų, t. y. koks balsas dainuos to ar kito veikėjo partiją visuose operos veiksmuose.
Tai mus sujungė. Muzikinę medžiagą kiekvienas autorius rinkosi savarankiškai. Tikėtina, kad kūrinio visumos stilistika bus gana marga, nes mes esame skirtingo kūrybinio braižo autoriai.
Kuo Jums, kaip kompozitorei, gyvenančiai Klaipėdoje, svarbi miesto istorinė praeitis?
Miesto istorinė praeitis tikrai svarbi. Beveik visi mes ar mūsų vyresnės kartos giminės čia esame atvykėliai.
Mano seneliai (iš mamos pusės) į Klaipėdą atvyko apie 1946-uosius metus, bėgdami nuo trėmimo. Tad man labai įdomu pažinti tą miestą, kuris buvo iki tol, XX amžiaus pradžioje, kuriame gyveno ir aktyviai veikė garsios Lietuvos kultūros asmenybės.
1923 metai Klaipėdos kraštui išties buvo labai reikšmingi. Tada Stasys Šimkus Klaipėdoje įkūrė konservatoriją, šiemet irgi mininčią 100-ąją sukaktį.
Mane domina visa Klaipėdos krašto kultūra, o ypač tas itin savitas ir begalinis kaip jūros toliai Mažosios Lietuvos liaudies dainų ilgesys...
Viename iš interviu minėjote, kad kūrybai Jus įkvepia nuolat besikeičiantis miestas?
Klaipėda ir jūra yra nuolatinės, pasikartojančios temos mano kūryboje. Kitaip, turbūt, ir negalėtų būti. Į kokį kitą miestą benuvykčiau, visus nejučiomis lyginu su savo gimtuoju miestu.
Nors ir matau jo trūkumus, netobulumus, bet vis tiek Klaipėda yra mano miestas. Kaip ir lietuviško pajūrio smėlis – man pats balčiausias ir gražiausias, nežiūrint to, kad pietų jūrų vanduo daug šiltesnis.
Gyvenimas Klaipėdoje, kur viskas teka ramiau, nei kokiuose didmiesčiuose, mano manymu, kūrėjui teikia daugiau privalumų. Nes tikra kūryba gimsta vienumoje, ilgai būnant tik su savo mintimis ir penkline.
Žinoma, šio kūrinio atveju, ir su istorijų operos libretu, siekiant, kad jo prasmingi žodžiai suskambėtų vertingais, meniškai paveikiais garsais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą