Oficialiai jos buvo vadinamos MVD (Vidaus reikalų ministerijos) specialios paskirties grupėmis.
Sykiu reguliariosios ir vidaus kariuomenių daliniais, prasigėrusiais ir dirbti tingėjusiais stribais, partizanus naikino partizanais persirengę MVD smogikai.
Šie, persirengę partizanų uniformomis vaikščiojo po kaimus, ieškodavo kontakto su „miškiniais“, o susitikę – laisvės kovotojus sunaikindavo.
Baisiausia, kad į jų tarpą buvo įtraukiami ir tikri partizanai. Suimti, kankinti ir bendradarbiauti sutikę buvę laisvės kovotojai būdavo specialiai apmokyti kovai su buvusiais bendražygiais.
Kaip rašė istorikė Nijolė Gaškaitė – Žemaitienė (1938-2000) šį metodą bolševikai išbandė 1928-1929 metais įtvirtindami okupacinį režimą Vidurinėje Azijoje.
Tuose regionuose basmačiais persirengusios čekistų grupės vykdė nežabotą terorą.
Ši patirtis po Antrojo pasaulinio karo pritaikyta naujai okupuotose kraštuose - Vakarų Ukrainoje ir Baltijos šalyse.
Besislapstantiems laisvės kovotojams susekti kai kurie LSSR NKVD skyriai „melagingas gaujas“ panaudoja jau 1945 m. pavasarį.
Tai civiliais drabužiais apsirengę, kartais užsirišę baltus raiščius MVD stribai ir operatyviniai darbuotojai.
Tik, bėda, gyventojai nė per nago juodymą nepatikėjo, kad tai galėdavo būti partizanai, kadangi į ūkininkų sodybas naktimis užsukdavę persirengėliai išsyk imdavo plėšikauti, vogti ir reikalauti degtinės.
Reikalai „pasitaisė“, kai į Lietuvą organizuoti smogikų veiklos iš Vakarų Ukrainos 1946 m. gegužę buvo komandiruotas „visos Ukrainos smogikų vadas“ majoras Aleksejus Sokolovas.
Jis sukūrė pirmąją centrinę agentų smogikų grupę ir jos veiklai vadovavo iki 1950 m.
Į specialios paskirtis grupę A. Sokolovas priimdavo ne tik buvusius partizanus, bet ir užverbuotus Lietuvoje besislapsčiusius ar karo belaisvių lageriuose kalėjusius buvusius Vermachto karius.
Aišku, banditauti sutikdavo kur kas mažiau Vokietijos ir jos sąjungininkių karių, nei pasirinkdavo kovą su okupantais Lietuvos partizanų gretose.
Tačiau žalą pasipriešinimo kovai pirmieji padarė nepalyginti didesnę.
Vienas „produktyviausių“ smogikų buvo Rudolfas Ottingas (pagal pasą Ostinas) – agentas Kirvis.
Nuo nelaisvės slapstęsis Vermachto kareivis R. Ottingas 1946 liepos mėn. įstojo į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Sakalo kuopą.
1947 balandžio mėn. MGB čekistų vykdytos karinės operacijos metu jis buvo suimtas ir išdavė 6 partizanų ryšininkus bei visus jam žinomus bunkerius.
Užverbuotas tapo „sokolovininkų“ gaujos žvaigžde.
Jis dalyvavo sunaikinant apie 150 partizanų, o per 60 pats nušovė. Išmokęs puikiai kalbėti lietuviškai Kirvis ne kartą buvo apdovanotas piniginėmis premijomis, net LSSR Ministrų tarybos garbės raštais.
Dar vienas jo „kolegų“ buvo Gerhardas Bögeleinas, agentas Klevas.
Jis Raudonajai armijai pasidavė dar 1944 m. vasarą, o ten jį išsyk užverbavo kontržvalgyba.
Po specialių kursų vokietis atliko sovietų žvalgybos užduotis Rytų Prūsijoje.
Ten Vermachto karo policija jį suėmė ir nuteisė mirti.
Tačiau kritus Kėnigsbergui ir kraštą užėmus sovietams grąžintas į Lietuvą.
Kalėjo Macikų karo belaisvių lageryje, kuriame aktyviai bendradarbiavo su Šilutės MGB, padėjo išaiškinti apylinkėse besislapsčiusį vokiečių karių būrį.
Vėliau perkeltas į Mėmelio (Klaipėdos) karo belaisvių lagerį Nr. 57.
Čia dirbo vertėju, tuo pačiu savo tautiečių tarpe ieškodavo karo nusikaltėlių ir juos „demaskuodavo“.
Šios veiklos apogėjų B. Bögeleinas pasiekė 1947 m., kai lageryje nužudė buvusį karo teisėją Erichą Kallmerteną.
Šį nusikaltimą lagerio administracija interpretavo, kaip savivaldžiavimą ir žudikui skyrė tik vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, jos atlikimą atidedant.
Štai tada G. Bögeleinas pateko ir į A. Sokolovo akiratį. Ukmergės MGB viršininkas paprašė MVD ministro D. Jefimovo perduoti šį smogiką jų žinion Plieno rinktinei sunaikinti.
Šio veikėjo istoriją ir kaip jam sekėsi smogikų grupėje, nutarė aprašyti klaipėdietis žurnalistas ir rašytojas Mindaugas Milinis.
„Mane sudomino šio jaunuolio motyvai, kodėl jis pasirinko būtent tokį kelią? Nors jis ir pasidavė sovietams, tačiau buvo permestas į Sembą Rytų Prūsijoje 1945 m. kovo mėnesį, prieš pat krintant Kėnigsbergui. Jis privalėjo matyti sovietų raudonarmiečių žiaurumus.
Kodėl tai jo nė kiek nepaveikė? Ar jis buvo toks įžvalgus ir numatė Vokietijos pralaimėjimą?
O gal jį įkalbėjo saldžiaburniai sovietų politiniai instruktoriai, ar jis bolševikų režimą pasirinko tiesiog gelbėdamas savo kailį?
Kai perskaičiau Gerhardo Bögeleino bylą, supratau, kokia ši istorija spalvinga ir verta įamžinimo.
Tai tikrai ne šviesus kovotojo paveikslas, anaiptol.
Matyt, šėtonas jam pažadėjo kažką tokio, už ką jis sutiko parduoti savo sielą“, - pasakojo klaipėdietis.
Šiai veiklai įgyvendinti (parašyti apysakai) Klaipėdos miesto savivaldybė M. Miliniui skyrė kultūros ir meno stipendiją, kurią įsipareigojo mokėti 10 mėnesių.
Istoriko Vlado Terlecko duomenimis, Lietuvos partizanų gretose kovojo apie 120 - 150 vokiečių ir kitų tautybių karių.
Buvo ir austrų, ir vengrų, ir belgų, ir jugoslavų. Daugelis jų buvo puikūs kariai, kuriuos lietuviai gerbė. Vienas jų, Heinrichas Rossemanas Tauro apygardos „Geležinio Vilko“ rinktinės partizanas Povas. Partizanavo nuo 1946 m. Rašė dienoraštį.
Išduotas ir suimtas 1951 m. balandį pareikalavo, kad tardomas būtų lietuviškai.
„Tačiau jo tautietis G. Bögeleinas pasirinko kitą pusę. Kas lėmė tokį pasirinkimą?
Jei viskas klostysis palankiai, galbūt net gims pjesė“, - savo kūrybiniais planais dalijosi M. Milinis.
Šiemet leidykla „Briedis“ išleido M. Milinio kartu su bendraautoriumi A. Verkeliu parašytą knygą „Mėmelio šturmo blefas“ apie beveik netyrinėtą Klaipėdos miesto istorijos tarpsnį 1944 m. rudenį ir 1945 m. sausį vykusius mūšius dėl miesto.
Mindaugas Milinis
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą