Parodoje – vienos merginos istorija
Parodoje „Arčiau“ pristatoma merginos, vardu Livija, portretų serija, gimusi iš autorės noro ne tik pavaizduoti konkretų žmogų, bet ir dvasiškai prie jo priartėti. Vaizduodama Liviją, tapytoja M. Brėdikienė nesiekia merginos apibrėžti ar papasakoti jos gyvenimo istorijos.
Priešingai, menininkė pripažįsta nepažįstanti Livijos tiek, kad galėtų žinoti, kas slypi už žvilgsnio ar tylos. Kūriniai tampa autorės bandymu įsivaizduoti merginos vidinį pasaulį, remiantis subtiliais kūno kalbos niuansais, veido išraiškomis ar emocijų blyksniais.
Pasitelkdama moters figūrą, M. Brėdikienė reflektuoja tiek asmenines patirtis, tiek universalius žmogaus išgyvenimus. Autorės kūryboje nuosekliai plėtojamos moteriškos tapatybės, seksualumo, laisvės, netekties, brendimo temos. Pastaraisiais metais menininkė ypač daug dėmesio skiria paauglystės ir jaunystės laikotarpiui, kupinam pirmųjų patirčių, savęs paieškų, vidinių prieštaravimų ir nuolatinės tapatybės kaitos.
Parodoje „Arčiau“ tapytoja M. Brėdikienė Livijos gyvenimo netapatina su savuoju. Nors portretai kuriami reflektuojant tiek asmeninę, tiek kitų moterų patirtį, Livija išlieka savarankiška ir anonimiška figūra. Žvelgdama į Liviją, M. Brėdikienė sąmoningai atsisako vertinimo. Vaizduojamos merginos pasirinkimai, gyvenimo būdas ar vidiniai išgyvenimai nėra aiškinami kaip teisingi ar klaidingi. Parodoje žiūrovas taip pat skatinamas užimti empatiško stebėtojo poziciją, lėtai įsižiūrint, įsijaučiant į kitą žmogų bei suvokiant, jog dalis jo vidinio pasaulio mums išliks nepažinus.
Tarp hiperrealizmo ir simbolizmo
Baigusi grafikos studijas, M. Brėdikienė ilgainiui sukūrė savitą mišrią techniką, kurioje jungia pieštuką, akvarelę ir pastelę. Nuolat gludindama techninį meistriškumą, jungdama ir eksperimentuodama skirtingomis meninės raiškos priemonėmis, autorė sugeba išgauti kone fotografinį vaizdo tikslumą.
Tiesa, hiperrealistinis vaizdavimo būdas autorei nėra savitikslis, o veikiau tik priemonė plėtoti jautrų psichologinį pasakojimą apie vaizduojamus personažus bei jų gyvenimo istorijas. Autorė ne tik įtaigiai atkuria paviršinį regimosios tikrovės sluoksnį, bet ir neria giliau – į veikėjų vidinio pasaulio peripetijas.
Autorės kūriniuose vyraujančios fragmentiškos kompozicijos, tirpstantys figūrų kontūrai ir tarpusavyje susiliejančios spalvinės plokštumos sukuria iki galo neapibrėžtos tikrovės vaizdinį. Ant figūrų pasikartojantys drugelių ir gėlių motyvai iš pirmo žvilgsnio primena populiariosios kultūros vaizdinius, įprastai siejamus su trapumu, grožiu ar efemeriškumu, tačiau M. Brėdikienė šią simboliką interpretuoja savaip:
„Tikrovėje drugelis geba peržiemoti, prisitaikyti prie aplinkos netekdamas spalvų, nuskristi tūkstančius kilometrų. Drugelio gyvenimo ciklas primena, kad virsmas nėra lengvas – išsilaisvinimas iš kokono reikalauja daug fizinės jėgos. Taip kūriniuose atsirandantis drugelis priešinasi romantizuotam moteriškumo įvaizdžiui ir tampa atsparumo, stiprybės ir transformacijos ženklu.“.
Apie autorę
Martyna Brėdikienė – jaunosios kartos Lietuvos menininkė, 2015 m. baigusi grafikos bakalauro, o 2018 m. magistro studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Autorės kūryboje susilieja šiuolaikinės dailės, populiariosios kultūros vaizdiniai, hiperrealistinė maniera, tyrinėjamos žmogaus vidinės patirtys ir šiuolaikinės moters tapatybės klausimai.
2022 metais autorė pristatė personalinę parodą „Ar sunku būti jaunam?”, Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „S_IN”, Šiauliuose. Menininkės kūriniai priklauso privatiems meno kolekcionieriams Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Paroda galerijoje „Lyceum“ tęsis iki spalio 16 d.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą