Kai tarškynių tarškesy vienas kito nebegirdime, kai pragaru verčiame pasaulį, kuris, pasak Donelaičio, mums „duotas būti rojumi“, regis, laikas mums, lietuviams, prie kertinių pokalbių grįžti.
Vienas tokių pokalbių – poeto Vaidoto Daunio ir politologo Aleksandro Štromo pašnekesys, vykęs 1989-ųjų lapkritį Čikagoje.
Vaidotas, pavadinęs iššifruotą tekstą „Poezija ir politėja“, paskelbė
jį „Krantuose“ 1990-ųjų vasarą.
Nesyk šį tekstą citavau paskaitose ir seminaruose, mėgindamas į Aleksandro ir Vaidoto pašnekesį apie kultūrą ir politiką, apie poeziją ir respubliką, apie demokratiją kaip „nelaisvės sistemą“, apie Shakespeare'ą ir Marcinkevičių, apie Dievą ir „ateistų religiją“ įtraukti Vilniaus universiteto studentus.
Pernai sužinojau, kad uolus Amerikos lietuvių vaizdo metraštininkas Arvydas Reneckis tą pokalbį filmavo, kad įrašą išsaugojo ir perdavė VDU Lietuvių išeivijos institutui, kad Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka kartu su Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka rengia šio įrašo peržiūrą, kad kolegos Arūno Antanaičio esu kviečiamas Vaidoto ir Aleksandro pokalbį pristatyti ir komentuoti.
Sutikau tai daryti ne tik iš pagarbos Aleksandrui ir Vaidotui, su kuriais nekart teko šnekučiuotis ir ginčytis, bet ir manydamas, kad jų pašnekesys šiandien itin svarbus, kad jį tęsti tiesiog būtina.
Tad ir kviečiu šį pirmadienį, sausio 19-ąją, 17.30 val., Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje įsijungti į Vaidoto Daunio ir Aleksandro Štromo pokalbį apie lietuvių poeziją ir lietuvių politiką.
Tik ištraukėlė iš Vaidoto „Krantuose“ paskelbto teksto:
„Daunys: Ar Jūs sutiktumėte su mintimi, kad Lietuvos noras grįžti į Europą yra kartu noras sugrįžti į krikščionišką Europą?
Štromas: Man atrodo, kad Lietuva visų pirma nori ištrūkti iš Rusijos imperijos glėbio, o kur ji iš to ištrūks – jau ne taip svarbu. Man atrodo, kad pas mus Europa yra idealizuojama.
Europos sąvoką mes dažniausiai vartojame kaip gėrio sąvokos pakaitalą. Europa mums yra ten, kur yra gera, ramu, civilizuota, kur.. žmonės nedaužo vienas kitam snukių ir negeria degtinės iki parkris į purvą ir jame užmigs... <...> Lietuva dar nėra normali valstybė ir tauta.
Lietuva tiktai stojasi ant kojų, ir tai labai sunkiai vyksta. O kai sunku atsistoti ant kojų, visi ramsčiai atrodo geri – ir bažnyčia, ir Europa, ir kita, kas po ranka pasitaikys.
Tačiau tai dar nėra siekimas gyventi krikščioniškoje Europoje; aš manau, kad iki šito mes dar nepriaugome.
Daunys: Visuomet, bet ypač dabar labai aktualu, kokios kultūros link ji [lietuvių kultūra] bręs ir plėtosis, kiek jinai sugebės duoti kitoms kultūroms ir kiek pasiims sau.
Štromas: Lietuviai turi nustoti laikyti save maža provincine tauta, kurios vienintelė paskirtis – sekti kitų didesnių bei labiau patyrusių, labiau išprususių tautų pavyzdžiu.
Manau, kad Lietuva, jei ji ryžtingai atsikratytų mažos tautos komplekso, galėtų tapti tikrai didžia tauta... <...> Mes daugeliu atvejų galime tapti pasaulio pionieriais, o ne pasilikti paprastais jo imitatoriais.
Dabar, kol dar neatsistojome ant kojų, gal apie tokį pionierišką Lietuvos vaidmenį kalbėti ankstoka. Bet kai atsistosime, mūsų sprendimai atsakant į vis labiau aktualėjantį pasaulyje klausimą „Kas Tu, Dieve?“ galės būti plačiai išgirsti...“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą