Mažosios Lietuvos instrumentinio muzikavimo tradicija įtraukta į nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo sąvadą

Gegužės 15 d. Vilniaus rotušėje Klaipėdos etnokultūros centrui buvo įteiktas sertifikatas, liudijantis apie šios vertybės įtraukimą į Nemateriaulaus kultūros paveldo sąvadą. Simboliška, jog vertybė į nacionalinį sąvadą įtraukta Klaipėdos krašto metais.  Vertybės įrašymas į šį sąvadą yra svarbus žingsnis, siekiant išsaugoti ir pripažinti kultūrinio paveldo vertę bei skatinti jos išsaugojimą ateityje.

Autentiško pavyzdžio muzikos instrumentais pradėjo groti Klaipėdos folkloro ansambliai „Vorusnė“, „Vorusnėlė“, tebegroja krašto ansambliai „Alka“, „Alkiukai“, „Kuršių ainiai“, „Kuršiukai“, „Giedružė“, „Verdainė“, „Ramytė“ ir kiti. Remdamiesi moksliniais tyrimais, rašytiniais šaltiniais ir etnografine medžiaga, eksperimentuodami ansambliai atkuria Mažosios Lietuvos etnografinio regiono muzikavimo tradiciją, ją plėtoja beveik keturis dešimtmečius.

Šiai tradicijai yra būdingas žinių, įvairios tradicinio muzikavimo patirties ir kūrybiškumo derinys, kurį  formuoja folkloro kolektyvų vadovų profesionalumas, ansamblių sudėtis bei praktiniai poreikiai. Muzikavimo puoselėtojų bendruomenei ir visuomenei ši tradicija yra svarbi kaip Mažosios Lietuvos etnografinio regiono kultūros tęstinumo ženklas.

 Muzikos instrumentų pavadinimai, piešiniai, naudojimo papročiuose ir religinėse apeigose aprašymai rašytiniuose šaltiniuose pasirodė XVI–XVII a. Prūsijos lietuviai grojo kanklėmis, trimitais, birbynėmis, būgnais, švilpynėmis, smuikais, dambreliais. Daugelį muzikos instrumentų gaminosi patys, kai kuriuos pirkdavo. Nuo XVIII a. gausėjo cimbolų, citrų, psalteriumų, vėliau paplito mandolinos, variniai bei kiti mediniai pučiamieji ir kt.

Per vestuves, krikštynas, vaišes Prūsijos lietuviai grodavo dainų melodijas, šokius, pritardavo religinėms giesmėms, tačiau šios instrumentinės muzikos gaidų nėra. Šios tradicijos atgimimas prasidėjo XX a. antroje pusėje, kai 1984 metais muzikos instrumentų meistras klaipėdietis Antanas Butkus, remdamasis rašytiniais šaltiniais, rekonstravo Mažosios Lietuvos kankles-arfą, trimitą, būgną ir kitus šiame regione naudotus muzikos instrumentus. Jo pėdomis pasekė instrumentų meistrai: Alfredas Lučinskas, Alvydas Šeduikis, Egidijus Virbašius, Skalmantas Barkauskas.

Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių paskelbimo ir įrašymo į jų Sąvadą iškilmėse Klaipėdos miestą atstovavo Klaipėdos miesto savivaldybės vicemerė Lina Šukytė-Korsakė, dr. Lina Petrošienė, dr. Algytė Merkelienė, Klaipėdos etnokultūros centro ir jo folkloro ansamblių instrumentinių grupių atstovai.