Melita Sinušaitė: Negalėčiau sukurti filmo užsidariusi kambarėlyje
Melitos filmai nėra apie „normalumo“ standartus - jie drąsiai, jautriai ir be kompromisų tyrinėja tai, ko dažnai trūksta mūsų pasaulyje: autentiškumo, nuoširdumo ir drąsos pamatyti tai, kas dažnai lieka nepastebėta. Gimstantys iš vaikystės prisiminimų, kasdienių smulkmenų ir atidžiai stebimo gyvenimo, jos filmai primena, kad kinas gali būti ne tik pramoga, bet ir mūsų jausmų, išgyvenimų atspindys.
Jeigu būtų kuriamas filmas apie Melitą Sinušaitę, atskleidžiantis jos asmenybę, gal patartum, kokie galėtų būti pagrindiniai akcentai? Kas šią jauną kūrėją formavo ir vedė šiuo keliu?
Labai įdomus klausimas. Sunku kurti filmą, kai dar ne iki galo aišku, kur jis veda (juokiasi). Filmuočiau jūrą ir pasivaikščiojimus su tėčiu ir mama. Persirengimo žaidimus su sese ir broliu. Būtinai „paimčiau“ susitikimą su geriausia drauge Roberta - iki šiol prisimenu jos aukštai surištą kasą ir masyvų oranžinį plaukų lankelį. Daug scenų filmuočiau tuščiose Palangos gatvėse vasaros naktį, kai jau vėsoka, bet dar truputėlį dega nuo saulės įdegusi oda. Nufilmuočiau alyvų krūmus Ganyklų gatvėje ir tai, kaip vaikai žaidžia futbolą stadione be futbolo vartų.
Kaip atrodo tavo kūrybinis procesas - nuo pirmos idėjos iki filmo gimimo?
Viskas atrodo maždaug taip: važiuoju autobusu ir klausausi dainos, staiga kyla labai ryškus vaizdinys - žinau, kad galima parašyti filmą. Tada visiems pasakoju, kaip rašysiu. Galiausiai tenka iš tiesų tai daryti. Kurį laiką atrodo neįmanoma.
Visuomet atrodo, kad tenka eiti į kitą etapą - aktorių, lokacijų paieškas - iki galo nepasiruošus. Ir filmavimai visada ateina per greitai. Bet tą sunkųjį laikotarpį nuo scenarijaus parašymo iki filmavimo padeda išgyventi kiti žmonės. Jaučiu, kad daugiausia darbo padarau kalbėdamasi, diskutuodama. Negalėčiau sukurti filmo užsidariusi kambarėlyje.
Kokie filmai ar režisieriai tau padarė didžiausią įtaką? Gal yra kūrinių, prie kurių nuolat grįžti?
Kiekvieną kartą mane suranda vis skirtingi filmai. Šiuo metu daug galvoju apie švedų režisierių Ruben Östlund, kadangi pati kuriu absurdo komediją. Manau, kad jis yra šio žanro karalius. Taip pat labai gerbiu Lauryno Bareišos filmus. Kurdama paskutinį filmą „Tu kaitini mano kraują“ tik po kurio laiko sąmoningai supratau, kad mano pirmasis matytas lietuviškas trumpo metro filmas turbūt ir buvo Lauryno Bareišos „Pirtis“.
Kažkada sakiau, kad tikrai negalėčiau kurti filmo apie meilę, bet dabar atėjo pavasaris, išlindo saulė, ir pradėjau galvoti, kad jau galėčiau pabandyti net ir tai.
Visai atsitiktinai mano filme atsirado tikrai labai panašių elementų. Tam tikra prasme šis filmas padrąsino mane kurti tokia jautria tema - prisimenu, kaip pati, būdama keturiolikos metų, su klasiokais žiūrėjau „Pirtį“, pamenu, kaip vienas iš labiausiai padykusių klasės vaikinų labai rimtai reflektavo apie filme pamatytą seksualinį smurtą.
Gal gali pristatyti savo kūrinius?
Filmas „Tu kaitini mano kraują“ pasakoja jaunų merginų draugystės istoriją ir skaudžias pirmąsias seksualines patirtis. Šiuo filmu norėjau atkreipti dėmesį į itin trapias ribas, kurias laužome arba patys nemokame nusibrėžti.
Šiuo metu dirbu prie naujo filmo - absurdo komedijos, pasakojančios apie skubiai sušauktą mokytojų susirinkimą po to, kai mokykloje pasklinda gandai apie mokytojo ir mokinės romaną. Filmas nagrinėja tai, ką aš mėgstu vadinti kolektyvine (ne)atsakomybe.
Tavo filme „Tu kaitini mano kraują“ jaučiamas stiprus emocinis krūvis. Kas tave labiausiai įkvepia kurti tokias intensyvias, jautrias istorijas?
Tikrai nesinori dramatizuoti kino reikšmės, bet, kai susimąstau apie savo vaikystę ar paauglystę, suprantu, kad daugybę dalykų priėmiau kaip duotybę vien dėl to, kad tai matydavau televizoriaus ar kino ekrane. Normalūs žmonės gyvena normaliame amerikietiškame name, normali šeima sėdi prie normalaus, apkrauto stalo svetainėje, normalūs žmonės myli būtent taip, normalus skausmas atrodo šitaip.
Šiuo metu dirbu prie naujo filmo - absurdo komedijos, pasakojančios apie skubiai sušauktą mokytojų susirinkimą po to, kai mokykloje pasklinda gandai apie mokytojo ir mokinės romaną.
O kaip gera pirmą kartą pamatyti kažką, kas yra „nenormalu“. Turbūt ir noriu garsiau kalbėti apie tai, ko trūksta pačiai. Kartais tai yra skaudi patirtis, o kartais - jau vien tau skaudžiai atpažįstamos nenormalios sovietinės plytelės. Norisi prisiminti, kad turiu teisę į savo istoriją ir aplinką, o kažkoks supervakarietiškas, reklamiškas paveikslėlis nėra vienintelis būdas gyventi.
Ar realus tavo gyvenimas, patirtys persipina su tavo filmų siužetais?
Nesakyčiau, kad iki šiol esu bandžiusi sąmoningai vaizduoti realius įvykius ar patirtis. Neretai tik po kurio laiko suprantu, kas galėjo įkvėpti parašyti tam tikrą sceną ar dialogo eilutę. Tik šiemet nesusilaikiau - kuriu filmą, kurį įkvėpė laikraštyje perskaityta istorija. O ir absurdiškam dialogui įkvėpimo toli ieškoti nereikėjo - čia nemažai padėjo tam tikrų politikų pasisakymai.
Kas tau labiausiai patinka pačiame filmavimo, kūrybos procese?
Labiausiai šioje veikloje vertinu žmones, kuriuos sutinku, kuriuos turiu progą išgirsti.
Kinas yra kolektyvinis menas. Kiek tau svarbi komanda ir kokių žmonių labiausiai ieškai dirbdama prie filmų?
Turbūt neįmanoma pervertinti komandos svarbos filmų kūrimo procese. Svarbiausia - tarpusavio pasitikėjimas ir atsakomybė. Visa kita gali derėti daugiau arba mažiau. Pastaruoju metu taip pat pradėjau vertinti humoro jausmą. Daug lengviau viską išgyventi, kai kartu gali pasijuokti.
Jaunam kūrėjui svarbūs pirmieji žingsniai ir pripažinimas. Ar tarptautiniai festivaliai pakeitė tavo požiūrį į savo kūrybą?
Jaučiuosi labai dėkinga už galimybę dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose. Tai ne tik kūrybos įvertinimas, bet ir galimybė pamatyti kiną iš viso pasaulio, susipažinti su jo kūrėjais. Pamatyti filmai skatina ir pačiai ieškoti savo braižo, originalių formų. Taip pat atrodo labai svarbu pamatyti, kuo gyvena kiti žmonės, išgirsti jų istorijas. Vertinu tai, jog mano aplankytuose festivaliuose išvydau tikrai daug drąsaus, politiško kino.
Kokias temas ar istorijas labiausiai norėtum tyrinėti savo ateities filmuose?
Nenoriu per daug prisikalbėti, nes dažniausiai išeina atvirkščiai. Kažkada sakiau, kad tikrai negalėčiau kurti filmo apie meilę, bet dabar atėjo pavasaris, išlindo saulė, ir pradėjau galvoti, kad jau galėčiau pabandyti net ir tai. Kalbant rimčiau, pastaruoju metu daug galvoju apie mūsų laikmečiui (turbūt kiekvienam laikmečiui) būdingą susvetimėjimą, karą ir nestabilumą. Sykiu, kaip atsvarą tam, - tikrą žmogišką draugystę.
Kokie pomėgiai ar veiklos padeda tau atsipalaiduoti?
Mėgstu šokti ar pabėgioti, nors ne visada randu tam laiko. Stengiuosi bent jau vaikščioti. Taip tarsi prisimenu, kokiu tempu iš tiesų yra sutverti gyventi mūsų kūnai, o kartu ir mintys.
Ar yra vieta Palangoje, į kurią vis sugrįžti, kai nori pabūti su mintimis ar rasti naujų idėjų?
Palangos Birutės parke yra toks specifinis medis, po kuriuo skaitydavau knygas nuo dvylikos metų. Būtinai reikės vasarą sugrįžti. Keista, kad šiaip jau jis nėra labai slaptoje vietoje, bet kol kas nieko kito ten sėdint nemačiau.
Studijuoji Vilniuje, bet esi iš pajūrio. Ar jauti skirtumą tarp šių dviejų miestų?
Šiaip daug kas mėgsta juokauti, kad patys žmonės - palangiškiai ir vilniečiai - panašūs. Juk važiuojame vieni pas kitus, bet pats miestas, žinoma, skiriasi. Pirmaisiais metais Vilniuje labai trūko gamtos, ypač jūros. Dabar atrodo, kad Palangoje ją užuosčiau net būdama mieste. Be to, Palangoje daug smagiau važiuoti dviračiu ar riedlente. Vilniuje jau pavogė dviratį, o ir šiaip sunkiai įmindavau į įkalnę nuo „Maximos“ iki šviesoforo (juokiasi).
Didžiausia svajonė. Planai ateičiai. Gal beprotiškai išgarsėti? Tapti nežmoniškai turtinga? Įdomu, kas vilioja šių laikų jaunimą...
Šiuo metu esu paskutiniame bakalauro kurse - tame laikotarpyje, kai ateities planai tikrai nėra iki galo aiškūs. Jaučiu, kad gyvenime norėčiau toliau mokytis, studijuoti. Laikau save žmogumi, kuriam svarbi karjera - noriu kurti ir dirbti su žmonėmis, bet turbūt, kaip ir kiekvieno iš mūsų, svajonė būtų atrasti balansą - tą gyvenimo ritmą, kuris leistų dažniau sustoti ir pasimėgauti. Galbūt nežmoniškai turtinga tapti nesitikiu, bet norėčiau galėti sau leisti keliauti. Jeigu taip nutiktų, kad kartais tai būtų kelionės į filmų festivalius ar filmavimo lokacijas, tikrai nesiskųsčiau.
Dosjė
Melita Sinušaitė studijuoja kino režisūrą KIMO Nacionalinėje mokykloje (Lietuvos muzikos ir teatro akademija), yra studentų atstovė LMTA senate bei Nacionalinės kino mokyklos taryboje. Melitos režisuotas trumpametražis filmas „Tu kaitini mano kraują“ pasirodė tarptautinėje premjeroje, vykusioje Winterthur trumpųjų filmų festivalyje, didžiausiame Šveicarijos trumpo metro kino festivalio konkursinėje programoje, taip pat per Vilniaus trumpųjų filmų festivalį (2026). Kūrėjos režisuotam filmui „Mano draugas grojo būgnais“ Šoblės kino festivalyje atiteko nacionalinės studentų programos specialus žiuri paminėjimas, taip pat jis buvo rodomos „Amandus“ kino festivalyje, Norvegijoje ir „KINOLUB“ kino festivalyje Lenkijoje. Melita dalyvavo tarptautiniuose FilmEu universiteto projektuose „C-accelerator challenge“, kuriame pristatė šiuo metu kuriamo trumpametražio filmo idėją (filmo veiksmas vyksta Palangoje) bei projekte „Lifestream: our relationship with water as an existential imperative“, kurio metu su tarptautine komanda filmavo dokumentinį trumpametražį filmą Belgijoje. Režisavo Gerdos Rutkauskaitės muzikinį klipą „Noras“ ir Ivetos Dargužės muzikinį klipą „Skriauda“. Kaip pirmoji režisierės asistentė dirbo prie kitų kūrėjų trumpo metro filmų ir muzikinių klipų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą