Mirę lietuvių kalbos žodžiai tapo meno kūriniais

Ši paroda puikiai papildo ir praplečia bibliotekoje jau veikiančias mirusių žodžių nuolatines ekspozicijas.

Priminsime, kad Klaipėda yra vienintelė pasaulyje vieta, kurioje yra paminklas kalbai.

Tai skulptoriaus Algirdo Boso sukurtas paminklas, kurį sudaro 62 mirę (mirštantys) lietuvių kalbos žodžiai, iškalti granito plytelėse ir suguldyti tarp trinkelių pagrindiniame I. Simonaitytės bibliotekos kieme.

Tos pačios bibliotekos kitame kieme formuojama kita kompozicija mirusių žodžių tema. Joje eksponuojami pamiršti klaipėdiškių žodžiai, kuriuos kasmet išrenka I. Simonaitytės literatūrinės premijos laureatai iš šios rašytojos kūrinių.

Šįsyk apie mirusius žodžius kalbame su D. Ložyte.

Kaip kilo parodos „Mirę žodžiai“ idėja?

Nors esu keramikė ir dauguma mano kūrinių yra skulptūrinių formų, tačiau juos visada papildydavo tekstai. Jie suteikia dekoratyvumo, išreiškia mintį, būseną.

Žodis mano kūryboje yra labai svarbus ir koncentruotas.

Nuo pat jaunystės poeziją mėgau labiau negu prozą. Man atrodo, kad trumpu tekstu galima daugiau pasakyti negu romanu.

Dar studijuodama dailę supratau, kad plakatas vienu žodžiu gali labai daug pasakyti.

Už mirusių lietuvių kalbos žodžių užkliuvau, kartu su anūku skaitydama žodyną.

Mano dėmesį patraukė žodžiai, kurie man nieko nesako, taip pat kai kurie žodžiai man pasirodė lyg ir girdėti vaikystėje iš senų žmonių lūpų, kai kurie tarsi netyčia pasakomi vaikų.

Užsimezgė parodos idėja. Ją nustūmė kiti darbai, bet viduje vis kirbėjo, nedavė man ramybės.

Paskui bibliotekos kieme atsirado Algirdo Boso paminklas kalbai, kuris mane labai sužavėjo.

Tačiau man kiek liūdna, kad šiame paminkle pateikti žodžiai be paaiškinimo, o kai kurios plytelės su žodžiais jau žole apželia.

Tad ryžausi įgyvendinti savo idėją ir praplėsti mirusių lietuviškų žodžių temą.

Kaip atsirinkote žodžius?

Pasirinkau tuos žodžius, kurie man artimiausi, kurie, mano supratimu, atskleidžia pirmapradę prasmės gelmę.

Pavyzdžiui, žodis „augyvė“. Skamba kaip vieta, kurioje kažkas auga. Šio žodžio reikšmė yra „motina“...

Visas pasaulis turi žodį „mama“, o „augyvė“ skamba taip autentiškai.

Plokštuma, kurioje rašote žodžius, atrodo kaip senovinis audinys.

Taip, aš juk kadaise audžiau. Ranka mano sužalota šaudyklės.

Mano sumanymas buvo, kad mirę žodžiai atsirastų šiuolaikinės kalbos labirinte. Todėl žodis kūrinyje pateiktas pagal kryžiažodžio principą.

Spalviškai išryškinau žodį, kurį noriu perduoti kūriniu, o tuščios vietos yra kaip mūsų senovinių audinių raštas.

Tad kūriniai, nors ir plokšti, bet atrodo kaip 3D formato.

Kūriniuose užrašyti žodžiai ne tik sunkiai suprantami, bet ir sunkiai įskaitomi.

Taip, tokia ir buvo idėja. Pamirštiems žodžiams pakedenti pasirinkau senuosius, jau nenaudojamus šriftus: gotikinį, schwabacher ir kaisler.

Man norėjosi, kad žodžių šriftas susisietų su ornamentu, kad atrodytų kaip siuvinėjimas.

Tik žodžiui „vabra“, kuris reiškia „burna“, šriftą sugalvojau pati. Jis man pasirodė labai apvalus, burbulinis.

Labai subtilios, įdomios spalvos.

Įsivaizduoju, kad šie kūriniai tarsi nubraukia dulkes nuo senų, nenaudojamų žodžių, todėl pasirinkau pastelines spalvas, švelniai žydrą, jūrišką, pilką tarsi miglą, žemiškas rudas.

Ekspozicija prasideda nuo antrojo eksponato, bet yra ir pirmas numeris. Ar čia kokia paslaptis?

Mano parodos dažnai nukenčia. Arba parodos metu, arba prieš ją sudūžta, pavagiami darbai. Matyt, taip turi būti.

Taip nutiko ir šį kartą. Pirmasis kūrinys sudužo dar prieš parodos atidarymą.

Simboliška, bet jame buvo užrašytas žodis „abrinas“, kuris reiškia protą. Juk dabar pasaulis eina iš proto, pasaulio didieji pametė protą. Atgamintas, prikeltas senas žodis, matyt, taip pat neištvėrė įtampos.

Šio kūrinio vietoje pakabinome lapą su fraze iš mano labai mylimo poeto Oskaro Milašiaus eilėraščio.

„O, pasauli, ir dūžtančiose formose tu būk prasmingas ir gražus...“

Ką darysi, molis dūžta, bet gal bent laikina prasmė jo yra.

Senieji žodžiai išrašyti ant skirtingų plokščių. Papasakokite apie medžiagas, technikas, kurias naudojote kurdama šią parodą.

Dalis žodžių užrašyti ant degtų, storų keraminių plytelių.

Anksčiau grindims buvo naudojamos 10 cm storio keraminės plytelės. Nusidėvėdavo glazūra ant jų, jos pačios kartais deformuodavosi, tačiau išliko ilgus amžius.

Tai aš tą senovinę grindų plytelę tris, beveik keturis kartus suploninau ir proporcingai tiek pat išdidinau. Plytelės nulipdytos iš balto šamoto. Po to jų visą plokštumą subraižiau langeliais ir pradėjau rašyti savo kryžiažodžius.

Rašiau teptuku, spalvotu moliu. Rašiau beveik dvejus metus, kol lūžo pirštas.

Taip gimė 12 kūrinių, kurie jau buvo parodoje „Palikimas“. Juose užkoduoti žodžiai: „deivilas“ - „dievaitis“, „aaras“ - „darbas“, „angis“ - „kadaise“, „labastis“ - „gerumas, gerovė“, „dangovė“ - „apdaras, rūbas“ ir kitus.

Kokia kitų plokščių istorija?

Ant šitos sienos yra parašytas sakinys: „Akše, kytras buda šutviaut.“ Šiuolaikine kalba jis skambėtų taip: „Ateik, protingas, atbudęs draugauti.“

Kai mano pirštas lūžo, tai aš pradėjau tik braukyti, bet braukiau pagal tam tikrą principą. Vienus langelius visai uždažydavau, kitus - įstrižai. Taip užsidarė visa plokštuma ir liko tik žodis.

Šiems darbams naudojau paprastą mūsų šamotinį rudą molį, rudą, žemės spalvos angobą, nedėjau glazūros, nes man nepatinka blizgesys. Spalvą ir glazūrą panaudoju tik žodžiams išryškinti.

Dar keletas kūrinių gimė ant šiuolaikinių keraminių plytelių, kurias remontą pradėjęs kaimynas norėjo išmesti. Aš tas plyteles paėmiau ir ant jų taip pat atsirado senieji žodžiai: „ankerys“ - „sudygęs grūdas“, „žiorti“ - derėti, „abelnas“ - apskritas.

Dar trys plokštės, kurias man norėjosi daugiau padengti. Juose įrašiau žodžius „bizdras“ - trumpas. Vaikystėje esu girdėjusi šį žodį. Sakydavo: „Jos suknia bizdra.“

Žodis „kandručyti“, kuris reiškia „įkyrėti, neduoti ramybės“, atrodo lyg pats įkyriai skamba. Dar vienas žodis - „ruzliokas“. Jo reikšmė „storai apsirengęs“.

Ar šitas ciklas baigtas?

Nežinau, dar yra minčių, sumanymų, tik pirštas mane sustabdė, nes teko operuoti ir dabar negaliu jo varginti.

Galvoju, kad ir šitie darbai gali būti eksponuojami kiek kitaip, lauke, po stikliniu dangčiu kaip sekretai.