Molyje išdegti Klaipėdos istorijos pėdsakai

(1)

Plytos. Iš pirmo žvilgsnio tai - paprasčiausia statybinė medžiaga, tačiau Klaipėdoje galima rasti ypatingų senų plytų, kurios atskleidžia net istoriniuose šaltiniuose galbūt neužfiksuotas miesto gyvenimo aplinkybes.

Tęsinys. Pradžią skaitykite čia

Tvora - muziejus

Patirkime nuotykį ir pabūkime savotiškais plytų istorijos detektyvais. Šių eilučių autoriui neseniai apžiūrėjus vieną objektą, pro kurį kone kasdien Naująja Uosto gatve pravažiuoja daugybė klaipėdiečių, teko išsižioti iš nuostabos. Plačiai nusišypsojo ir apie radinį sužinoję istorikai. Tai - neišvaizdi, raudonplytė išnykusios, bet pavadinimą išsaugojusios Titnago gatvelės pabaigoje (15A) tįsanti 50 metrų tvora. Ne tvora, o signetinių plytų muziejus po atviru dangumi.

Kruopščiai iš abiejų tvoros pusių apžiūrėjus plytas pavyko surasti paženklintas net 5 skirtingais įspaudais, įmūryta buvo ir keletas Klaipėdos pilies (išsiskiria masyvumu ir faktūra) bei vadinamųjų olandiškųjų plytų (vos 3,5-4 cm storio, šviesiai geltonos).

Daugiausiai panaudota plytų su įspaudais „FHILIPPINENHOF“ (šiaurinėje tvoros dalyje) ir „F&G“ (pietinėje dalyje), po keletą aptikta su įspaudais „Potawern“, „SPRINDLACK“ bei „Lifner“.

Gali kilti natūralus klausimas: kaip vos 50 metrų ilgio tvoroje galėjo būti įmūrytos visiškai skirtingų plytinių plytos? Galbūt - tai pokario mūrininkų darbas, kai vaduojant subombarduotą Klaipėdą iš griuvėsių buvo renkama išlikusi bei antriniam panaudojimui tinkama statybinė medžiaga. Juoba kai sienoje yra ir apdegusių plytų.

Pradėkime vynioti plytų įspaudų kilmės siūlų kamuolį. Bene egzotiškiausiai skamba „Philippinenhof“: pažodžiui išvertus iš vokiečių kalbos - Filipinų kiemas. Filipinų plytos Klaipėdoje? Anaiptol.

Vokietija. 910 km tiesia linija nuo Klaipėdos yra toks miestas Kasselis, o jame - Philippinenhof-Warteberg priemiestis. Šio uždaro gyvenamojo rajono ištakos - 1778 m. grafo (vok. Landgraf) Friedricho II dykose vietose įkurtas Philippinenhof dvaras.

NELAIMĖ. Ši plyta gaminta G. W.Gewertui priklausiusioje plytinėje išnykusioje Potawerno gyvenvietėje. Kartą jo plytų krovinys mįslingai nuskendo Alnos upėje. Deniso NIKITENKOS nuotr.

NELAIMĖ. Ši plyta gaminta G. W.Gewertui priklausiusioje plytinėje išnykusioje Potawerno gyvenvietėje. Kartą jo plytų krovinys mįslingai nuskendo Alnos upėje. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Švietimo epochoje buvo dedamos pastangos padidinti gyventojų skaičių ir apgyvendinti dykras, tad šis dvaras ir pastatytas šiuo tikslu. Rašoma, jog nederlinga žemė neleido naujakuriams prasigyventi. 1895 m. Philippinenhofe buvo tik 228 gyventojai 22 namuose. Bet akivaizdu, jog turėjo plytinę. Joje ir buvo išdegtos šios plytos, o dvarelis pavadintas grafo mylimosios garbei: Margravine Philippine iš Brandenburgo-Schwedto buvo grafo žmona. Beje, tokios pačios plytos puošia ir autentišką (XIX a. antrosios pusės) Kepėjų g. 13 įsikūrusio baro „Senamiestis“ vidų.

„SPRINDLACK“ plytos atkeliavusios taip pat iš Vokietijos, Wehlau (dabar - Karaliaučiaus srities miestas Знаменск) rajono. Plytinė buvo Sprindlacko miestelyje, ir jos ištakos siekia 1871 m. Savininkai - kelios kilmingos von Seemenų šeimos kartos. Paskutinysis jos atstovas - Viktoras von Seemenas. Įdomu tai, kad jis buvo karininkas, papulkininkis, kuris 1870-1891 m. tarnavo Tilžės lietuvių dragūnų pulke Nr. 1, buvo apdovanotas geležiniu kryžiumi. Vokietis kariavo ir Pirmajame pasauliniame kare, po kurio jo plytinė dirbo visu pajėgumu ir tiekė statybinę medžiagą sugriautų apylinkių dvarams, namams atsatyti.

Wehlau (Mažosios Lietuvos teritorija, tad turi ir gražų Vėluvos pavadinimą) apylinkėse veikė ir kita Titnago g. tvoros „herojė“ - plyta su įspaudu „Potawern“ (išnykusi gyvenvietė, po Antrojo pasaulinio karo rusiškai pavadinta Потапово). 1900 m. žinynuose įrašyta, kad ši plytinė priklausė poniai Gewert (vok. Frau H. Gewert), o 1920 m. - Georgui Wilhelmui Gewertui.

 VIETINĖ. Šiuo įspaudu ženklino Klaipėdoje, Tauralaukyje, išdegtas plytas.

 VIETINĖ. Šiuo įspaudu ženklino Klaipėdoje, Tauralaukyje, išdegtas plytas.

Vokiškoje spaudoje pavyko rasti 1962 m. atspaudintus G. Gewerto anūkės Elizabethos Wokulat prisiminimus.

„Mano senelis į Rytų Prūsiją atvyko iš Brandenburgo apie 1825 m. Jis šalia laivybai tinkamos Alnos (vok. Alle, rus. Лава) upės Potawerno kaime įsigijo viensėdį ir pastatė plytinę“, - rašė ji. Vokietė prisiminė, jog kartą į Karaliaučių vytine (burvaltės rūšis) plukdant plytas ši dėl nežinomų priežasčių su visu kroviniu nuskendo.

Įspaudo „Lifner“ kilmės šių eilučių autoriui išsiaiškinti kol kas nepavyko: aišku tik tiek, jog yra tokia pavardė.

Na, o „F&G“ paženklintos plytos - jau vietinės: jos išdegtos Tauralaukyje. Tokios pačios puošia ir kairiajame Dangės krante prie Pilies tilto esančio sandėlio sienas. Jį XVIII-XIX a. laivų atgabenamoms prekėms laikyti pasistatė pirkliai Michaelsonai, o dabar restauruotame pastate veikia viešbutis.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder