Molyje išdegti Klaipėdos istorijos pėdsakai

Įdėmiau apžiūrėjus prieškarinius ne tik senamiesčio, bet ir jo periferijoje esančius senus namus, dvarus, net tvoras, galima rasti išskirtinių ir dar mažai tyrinėtų signetinių plytų su firminiais kadaise veikusių, o vėliau išnykusių plytinių ženklais.

Jie - tarsi įdomiausi istoriniai rebusai, leidžiantys pasinerti į nepakartojamus kraštotyrinius nuotykius bei pabandyti išsiaiškinti, iš kokios šalies, regiono, plytinės atkeliavo statybinė medžiaga, kas buvo tos plytinės savininkas, koks jo likimas.

Tokiu būdu pražysta margiausia, dar neregėta mūsų mylimo miesto prekybinių ryšių, pramonės išsivystymo puokštė. Joje - žiedai, užauginti net už beveik 1 000 kilometrų.

Plytinių įvairovė

Sutartinai signetinėmis plytomis galima vadinti tas, kurių briaunoje (nebuvo taisyklės, kurioje) buvo įspaustas unikalus firminis plytinės ženklas. Šiame straipsnyje apsiribojama nuo XIX a. iki Antrojo pasaulinio karo išdegtomis plytomis.

Architektūros istorikas Jonas Tatoris (1925-2004 m.) pažymėjo, jog mūrinė statyba Klaipėdoje pradėjo vyrauti tik nuo XIX a. antrosios pusės: iki tol daugiausia naudota mediena. Uostamiesčio apylinkėse gausu molio, ypač - Dangės upės terasose, todėl įvairiose vietose pačioje Klaipėdoje ir jos apylinkėse ėmė dygti plytinės. Nuo 1900 m. nauji miesto statybos policijos nuostatai net uždraudė mūryti sienas iš džiovintų plytų (pigesnės nei degtos, todėl naudojo ir tokias).

 

Dabar mieste ar jo prieigose berasime tik senųjų plytinių likučius ar jų buvimo vietas, tačiau šių statybinių medžiagų fabrikėliams duoklė atiduota: viena Medelyno g. autobusų stotelė pavadinta Plytinės vardu. Ne šiaip sau: prieškariu netoliese veikė Purmalių dvareliui priklausiusi plytinė. Tilžės g. tarp Sendvario Pievų ir Jakų Žiedo stotelių išlikusi ir dabartiniuose žemėlapiuose žymima vietovė Senoji Plytinė (dabar ten - dyki laukai).

Vaiduokliais virtusių vietinių plytinių galima vardyti ir daugiau: XIX a. pab. - XX a. pirm. pusėje plytinės veikė Kalotėje, prie bevardžio ežerėlio dabartinėje LDK Butigeidžio dragūnų bataliono teritorijoje Liepojos g. (vok. Charlottenhof), Didžiuoju Tauralaukiu vadintoje teritorijoje (dabar plytinės vietoje įsikūręs Klaipėdos universiteto Botanikos sodas) bei Mažajame Tauralaukyje (kitame Dangės krante, ties buvusiu dvaru).

Kretingos gatvėje prie dabartinio LCC tarptautinio universiteto (galimai toje vietoje dabar tyvuliuojantis tvenkinys atsirado kasant molį) plytinė, anot kraštotyrininko Egidijaus Bacevičiaus, priklausė Herrmannui Fritzui Feinholtzui.

Buvo plytinės ir netoli buvusio Luizės dvaro (Luisenhof) Liepų g. (prie tilto per Dangę, deš. jos krante), Paupiuose (vok. Dange-Ziegelei) ties Pievų g., Joniškės g. ties buvusiu „Union“ fabriku. Net trys plytinės XIX a. pab. veikė Gedminų (buv. Giocės, vok. Götzhöfen) dvaro, kuriame įsikūrusi Eduardo Balsio menų gimnazija, valdose. Žinoma, čia išvardytos ne visos XIX-XX a. pirm. pusėje veikusios miesto ir priemiesčio plytinės.

Vietinės plytinės nepatenkino poreikio: ypač - po 1854 m. Klaipėdą nusiaubusio Didžiojo gaisro (sudegė du trečdaliai miesto), todėl nemažai šios statybinės medžiagos atkeliavo iš svetur, o pagal tai galima sužinoti apie anuomečio Mėmelio prekybinius saitus ne tik su kitais Vokietijos miestais, bet ir valstybėmis.

Plytinių firminiai įspaudai ir yra vienas iš raktų, atveriančių duris į šiuos istorijos aruodus.

Bus daugiau