Jos beveik visa šeima pokario metais sovietinės valdžios buvo represuota, vyrą Antaną Malūką 1947 m. už priklausymą Šaulių sąjungai ir ryšius su partizanais nuteisus 10 metų kalėti, dukrą Jadvygą 1951 m. už ryšius su partizanais ištrėmus į Sibirą, kai ji pati kaip „buožė“ 1952 m. taip pat buvo ištremta į Sibirą.
Nuo 1954 m. Sibire prie Ačinsko miesto kartu gyvenusi šeima į Lietuvą, kaip ir dauguma tremtinių, grįžo 1958 m. vasarą. A. Malūkas Daukšiuose turėjęs iš savo tėvų paveldėtą apie 18 ha žemės ūkelį su trobesiais, buvo aktyvus šaulys, dalyvavęs Mosėdžio šaulių kuopos veikloje, gerai pažinojęs Mosėdžio valsčiaus tarybos narius.
Kaip prisiminė E. Malūkienė, visi Mosėdžio žydai okupacinės valdžios nurodymu buvo surinkti ir uždaryti miestelio sinagogoje, kur juos saugojo pagalbinė policija.
Birželio pabaigoje į Mosėdį atvykę žydų žudynių Skuode aktyvūs dalyviai Juozas Mažunavičius ir broliai Veitai ragino Mosėdžio žydus kuo greičiau sunaikinti ir patys siūlėsi aktyviai dalyvauti jų egzekucijose, bet Mosėdžio seniūnas Kazys Lukošius ir įtakingas ūkininkas, Rainių miškelyje 1941 m. birželį nužudyto Mosėdžio viršaičio Jurgio Vičiaus brolis Adomas (?) tam pasipriešino.
„Mosėdžio žydai nieko blogo mums nėra padarę ir nėra už ką juos žudyti. Jei vokiečiams jie yra kuo nors nusikaltę, tegu jie juos ir baudžia, bet tik ne Mosėdyje, ir mosėdiškiai prie to neprisidės.“ Ši tvirta pozicija privertė okupacinės valdžios atstovus žydų egzekucijai ieškoti kitos vietos.
Vyrai buvo išvežti ir nužudyti Skuode, kai moterys ir vaikus nuspręsta išvežti į Kretingą, tapusią apskrities žydų naikinimo centru. Netrukus aplinkinių kaimų ūkininkai gavo įsakymą su arkliais ir vežimais prisistatyti į Mosėdį žydams pervežti į Kretingą.
A. Malūkas šios prievolės išvengė, nes buvo kažkur išvykęs ir jo nerado namuose, bet šią žmones į pražūtį vežančią vežimų vilkstinę kartu su žmona Emilija jie sutiko kelyje į Salantus. Tik vienas šių ūkininkų Daukšių kaime gyvenęs Stanius į ratus buvo prisidėjęs šiaudų, tad važiuoti jo vežime buvo daug norinčiųjų. „Staneli, Staneli, paimk mane“, – prašė jo moterys, nes jų laukė nelengva per 40 km kelionė.
Į Kretingą atvežtos žydų moterys ir vaikai buvo perduoti Kretingos apskrities policijos viršininko, ypatingus gestapo įgaliojimus turėjusio Prano Jakio ir jo sėbrų sadistų Gabrieliaus Bražinsko ir Vinco Smilgio žinion.
1941 m. liepos mėnesį visi atvežtieji per kelis kartus buvo žiauriai nužudyti Kretingos žydų kapinėse, juos daužant mediniais kuolais ir kastuvais. O prieš egzekuciją jie buvo dar ir apiplėšti.
P. Jakys, kuris už savo veiklą, žudant vietinius kretingiškius lietuvius, 1942 m. gruodžio 15 d. buvo gestapo suimtas, per apklausą prisiminė, kad 1941 m. vasarą iš Mosėdžio buvo atvežtas apie 50 asmenų būrys žydų, iš kurių buvo atimti vertingesni daiktai: pinigai, auksas, muilo gabalai, kiti daiktai, kuriuos jis esą perdavęs vietos policijos vadui Petrauskui, nors jokių įrodymų ar turto perdavimo dokumentų, kurie turėjo būti pildomi, nepateikė.
Mosėdis, kuriame gyveno apie 700 gyventojų, tarpukariu buvo valsčiaus centras, turėjo savivaldą, mokyklą, paštą, bibliotekos skyrių su skaitykla, medicinos punktą, vaistinę, kooperatyvą, malūną, elektrinę, keliolika parduotuvių ir amatų dirbtuvių. Žydai gyveno miestelio centre, Vytauto ir Kęstučio gatvėse.
1941 m. miestelyje gyveno apie 160 žydų. Mosėdis garsėjo jame gyvenusių fotografų gausa – jų buvo net 4. Dvi iš jų žydės Malka Sekolektoraitė (1906–1941) ir Helena Gitkindaitė-Zoran (1910–1941), kurios turėjo savo fotosalonus Kęstučio ir Bažnyčios gatvėse.
Jos fotografavo norinčius įsiamžinti žmones ir įvykius, kad Mosėdžio istorija išliktų ateities kartoms. Malka buvo mėsininko Jašos Sekolektor (1866–1941) duktė, Helena buvo kilusi iš plačios 13 asmenų, nužudytų Kretingoje ir Skuode, giminės.
Iki šiol Mosėdžio ir jo apylinkių šeimų albumuose galima rasti jų darytų nuotraukų, kuriose įamžinti mosėdiškiai ar to meto svarbūs Mosėdžiui įvykiai: vyskupo Pranciškaus Karevičiaus vardo suteikimas Mosėdžio pradžios mokyklai 1936 m. – renginio ceremonija buvo tiesiogiai transliuojama per šalies radiją ar šio vyskupo 50 m. kunigystės paminėjimas tėviškėje Giršinų kaime su savo šeima ir gimine bei kt.
Ovaliuose ir stačiakampiuose nuotraukų spauduose įrėminta M. Sekolektoraitės pavarde pažymėtų nuotraukų galima rasti ne tik Skuodo ar Mosėdžio apylinkių žmonių senuose albumuose – jos neretos ir kitose Žemaitijos vietose. Deja, tai tik maža dalis visų išlikusių nuotraukų, nes per Holokaustą nužudytų žydų fotografų archyvai neišliko.
Prie Mosėdžio žydų žudynių Skuode ir Kretingoje prisidėjusieji sulaukė vienokio ar kitokio atpildo. Vieni buvo suimti ir karo lauko teismo nuteisti mirties bausme 1944 m. rudenį, į Žemaitiją įžengus sovietinei kariuomenei, kitus, kaip V. Smilgį ir G. Bražinską, 1944 m. už dalyvavimą kretingiškių lietuvių žudynėse, Kauno kalėjime sušaudė besitraukiantys naciai. Pagrindinis žudynių Kretingos apskrityje organizatorius P. Jakys pabėgo į Vokietiją ir 1958 m. Ulmo mieste teismo buvo nuteistas kalėti tik 7 metus, nors jo sąžinę slėgė tūkstančių žmonių žūtys ir kiti nusikaltimai.
Kretingos žydų kapinėse esantis paminklinis akmuo byloja apie čia nužudytus 125 Mosėdžio žydus, nors vienos Mosėdyje gyvenusių žydų Gitkindų giminės internetiniame puslapyje gitkind.com rašoma apie 80 čia nužudytųjų, kai iš viso minimi 154 Skuode ir Kretingoje nužudyti žydai, apie ką byloja Mosėdžio centre jiems pastatytas paminklas.
Šiame puslapyje publikuojama visa išlikusi medžiaga apie sunaikintą Mosėdžio žydų bendruomenę: vardai ir pavardės, gimimo ir mirties datos, vietovės, fotonuotraukos ir kt. Šią unikalią medžiagą surinko ir išsaugojo nužudytųjų žydų giminės ir pažįstami, prieš karą iš Mosėdžio išvykę ar išsigelbėję žydai bei jų palikuonys.
Šia unikalia medžiaga galėtų pasinaudoti ir kretingiškiai, prie žydų kapinių įrengę informacinį stendą apie šiose kapinėse nužudytus mosėdiškius, kad tai neliktų vien nebyliu užrašu antkapiniame paminkle.
Rašyti komentarą