Muzikos perlas Liucilė Vilimaitė – apie namų ilgesį, kūrybinį nuovargį ir užsikirtusias duris

Ji – ne tik aukščiausio profesionalumo arfininkė, bet ir kompozitorė, kurios kūriniai skamba prestižinėse koncertų salėse. 

Maža to, Liucilė puikiai piešia. Visų šių talentų pakaktų užsitikrinti puikų gyvenimą Olandijoje ir Italijoje, kur studijuodama praleido nemažai laiko. Tačiau Liucilė grįžo į Lietuvą, taip priversdama ne vieną iš nuostabos kilstelėti antakį. 

Labai panašios ir Tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio vadovės, profesorės Aleksandros Žvirblytės patirtys. Tik profesorė dabar savo įtaką naudoja padėdama atsiskleisti jauniesiems talentams ir garsindama juos. 

Šių neeilinių moterų pokalbis pradeda naują festivalio rubriką „Kalbina Aleksandra Žvirblytė“, kurioje – atviri ir jaudinantys pasikalbėjimai su ryškiausiomis šią vasarą Palangoje Tarptautinio Čiurlionio muzikos festivalio scenoje pasirodysiančiomis žvaigždėmis.

Aleksandra Žvirblytė: Liucile, esate arfininkė, kompozitorė ir dar piešiate! Labai čiurlioniškos asociacijos! Kiek jus įkvėpė Čiurlionis? 

Liucilė Vilimaitė: Čiurlionis labai įkvepia. Net nežinau, ką labiau mėgstu – ar jo dailės darbus, ar muziką. Mane visuomet labai žavi menininkai, gebantys išreikšti save įvairiose sferose. Atsimenu, vaikystėje mums mokytoja duodavo užduotį – turėdavome nupiešti piešinėlius prie grojamų kūrinių. Tai aš atsakydavau: „O, tai čia kaip Čiurlionis“.

A. Ž. O kaip dabar? Žinau, kad turit labai didelių kompozicinių planų. Kiek gyvenimo užima arfa, kiek kompozicija ir kiek dailė?

L. V. Dailę  pasilieku kaip pomėgį.  Mėgstu savo rašalinį, juodą tušinuką. Daugiausia naudoju jį, bet pastelės kartais irgi patinka. Dažniausiai piešiu portretus ir gamtą.

A. Ž. Aš vaikystėj  taip pat turėjau tokį patį pomėgį. Daugiausisi piešdavau žmones, dažniausiai – išgalvotus.

Mėginau realius, bet nelebai rasdavau norinčių pozuoti, tai esu pripiešus  autoportretų – kai kurie, kaip savamokslės, visai neblogi. Atostogaudama Palangoje esu pripaišius ištisus sąsiuvinius saulėlydžių jūroje. 

Tais laikais buvo kasdieninis ritualas eiti prie jūros saulės palydėti. Traukdavo dideli ir maži – ir gamta pasigėrėti, ir save parodyti visuomenei.

Beje, kompozicijai irgi turėjau aistrą. Buvau pradėjusi lankyti kompoziciją pas Bronių Kutavičių, bet gana greitai mečiau, nes keturiolikos metų nusprendžiau, kad nieko naujo pasauliui savo kūryba nepasakysiu, todėl tuo neužsiimsiu. 

Tokios paaugliškos ambicijos (juokiasi). Dabar po truputi grįžtu prie senos meilės – padariau šiek tiek Čiurlionio kūrinių parafrazių, aranžuočių, turiu ir kitokių minčių. 

L. V. Tie, kas kuriame, esame labai pažeidžiami.  Tavo kūryba – muzika ar dailė – kaip išgimdytas vaikelis, ir, jeigu kažkas ateina ir pakritikuoja, labai skauda.

Todėl reikia išmokti atsilaikyti prieš kritiką ir tiesiog prisiminti, dėl ko kuri, ką nori pasakyti pasauliui. Per daug nesilygiuoti į kitus kūrėjus. 

Aš tris metus tiesiog nieko nerašiau – buvo tokia pertrauka. Keturiolikos metų pradėjau lankyti pirmas kompozicijos pamokas pas Vaidą Beinarienę Dvariono mokykloje.

Po to įstojau į Hagos konservatoriją Olandijoje. Kai antrais metais atsirado galimybė, stojau į kompoziciją. Ir magistrantūroje man dar išimties tvarka leido toliau tęsti kompozicijos pamokas, nors studijavau arfą. 

Bet paskutiniais metais užsiblokavau. Aišku, reikėjo rašyti magistrinį, arfos projektus daryti. Toks didžiulis krūvis kūrybai nepadeda. 

Su muzika dar gali prisiversti atidirbti, išmokti kūrinius. Bet su kūryba... jei per daug emocijų, streso – gali užsiblokuoti. Man toks blokas tęsėsi trejus metus. Ir tik pernai pradėjau vėl rašyti.

A. Ž. Ir dabar – kūrinio sopranui, mecosopranui ir kameriniam orkestrui  premjera Jungtinėje Karalystėje? 

L. V. Aldeburgo festivalyje. Tai festivalis, kurį prieš 76 metus įkūrė kompozitorius Benjaminas Brittenas ir jo partneris Peteris Pearsas. 

Jie turi programą jauniesiems menininkams – tokiems, kurie ką tik baigė studijas. Programoje gali dalyvauti muzikantai, kompozitoriai, dainininkai, dirigentai. Mano kūrinio premjera jau nuskambėjo pačiame Aldeburgo festivalyje. 

Šiaip su šiuo festivaliu labai juokingai gavosi – sužinojau apie jį Instagrame pamačiusi reklamą! Tai va, kartais reklamos veikia (juokiasi). Neturėjau jokių vilčių, galvojau, nusiųsiu, ką turiu, ir bus kaip bus. Ir štai – atrinko!

A. Ž.  Dabar daug jaunų žmonių išvažiavę studijuoti į užsienį, į Lietuvą nebegrįžta. O jūs grįžote! Kas lėmė tokį apsisprendimą? 

L. V. Namų ilgesys. Kalbos ilgesys. Vis tiek, užsienio kalba yra užsienio kalba. Tačiau labiausiai grįžti paskatino namų trauka, ypač kai prasidėjo karas. Kai kurie draugai kaip tik sakė: „Ne, reikia likti, kuo toliau nuo viso to“. Bet mane kaip tik traukė grįžti – būti čia, solidariai su visais.

A. Ž. Aš visada mąstau, kaip padaryti, kad jauni žmonės grįžtų į Lietuvą. 

L. V. Taip, galėtume Lietuvą kultūrine prasme „rebrandinti“. Išreklamuoti kaip aukštos kultūros šalį su labai aukšto lygio menininkais ir muzikais. Turime labai daug gerų atlikėjų, gyvenančių užsienyje. Mūsų potencialas – milžiniškas.

A. Ž. Pagalvokime apie tą pačią Japoniją – buvo laikas, kai jie siuntė labai daug jaunimo mokytis į užsienį – rinko žinias, tobulėjo ir visą šią patirtį parvežė namo. Surinko žinias iš viso pasaulio, o tada jas panaudojo. 

Manau, tai tikrai prisidėjo prie Japonijos tiek ekonominio, tiek kultūrinio progreso. Jeigu mums taip pavyktų, Lietuva taptų fantastišku kraštu. 

L. V. Bet ir Lietuvoje tarpukariu buvo tokia situacija – daug kas išvykdavo į užsienį dirbti ar studijuoti, o paskui sugrįždavo. Bent jau Kaunas tarpukariu tikrai klestėjo. Manau, kad mes pamažu irgi prie to einam. Grįžtam.

A. Ž. Apsidairius atrodo, kad arfa groja beveik vien moterys. Didelis instrumentas, nelengva transportuoti, lyg ir ne visai moteriškas būtų? 

L. V. Turiu tokią teoriją. Čia, Lietuvoje, praktiškai groja tik moterys. Na ir aplinkui, Baltijos šalyse, taip pat.

Lietuvoje, man atrodo, arfa labai siejasi su kanklėmis. O kanklėmis dažniausiai groja moterys. Ir šiaip kanklės turi tokį moterišką, sakralų įvaizdį. Kažkas įstrigę pasąmonėje. 

Tačiau vienas mano dėstytojas buvo vyras. Turėjau vaikinų kursiokų Olandijoje. Ypač XX a. pradžioj buvo be galo daug vyrų arfininkų – kompozitorių, kurių kūriniai iki šiol grojami kaip arfos repertuaro standartas. Tad manau, kad tai tiesiog Lietuvoje susidaręs toks įvaizdis.

A. Ž. Ir, beje, dabar vis dažniau girdžiu, kad arfininkai groja fortepijonui skirtą repertuarą. Ar tai nauja tendencija?

L. V. Nežinau, kaip buvo seniau. Bet visada būdavo aranžuojami kūriniai, pavyzdžiui, populiarios dainos, kaip Schuberto „Serenada“, kuri buvo aranžuota visokiausiems instrumentams, arfai taip pat. 

Vis dėlto, dabar, manau, atsiranda vis daugiau drąsių arfininkų, kurie eksperimentuoja su repertuaru. Ieško, kokia muzika labiausiai atliepia jų asmenybes. 

Nebegroja vien tik arfos standartų. Ir tikrai yra daug aranžuočių, net Čiurlionio ar Brahmso. Aš, pavyzdžiui, mėgstu aranžuoti brazilų kompozitoriaus Heitoro Villa-Lobos kūrinius. Na, o mano dėstytojas buvo visai „crazy“ – jis net Boulezo kūrinius arfa grojo. 

Schubertas, Boulezas, Lizstas, Wagneris... Manau, kuo toliau, tuo labiau arfa tampa savarankišku koncertiniu instrumentu. Anksčiau ji labiau buvo kaip orkestro dalis, o dabar – jau solinis instrumentas.

A. Ž. Ar daug rašoma arfai šiuolaikinės muzikos?

L. V. Manau, kad visai daug. Tačiau labai priklauso nuo pačių arfininkų, kaip jie bendrauja su kompozitoriais. Arfa nėra toks aiškus instrumentas, kaip smuikas ar pučiamieji. 

Ji dažnai laikoma panašia į fortepijoną, bet tai klaida ir daug kompozitorių to nesupranta. Jie rašo kaip fortepijonui. 

O dabar dar daug kas rašo kompiuteriu. Midi garsas labai ištobulintas, bet vis tiek neatitinka tikrovės. Esu girdėjusi ne kartą: „Gal gali padaryti, kad arfa mažiau rezonuotų?“ Aš sakau: „Ne, čia toks natūralus garsas“. Kompiuteryje jis skamba sausiau.

A. Ž. Taip, su programėlėm yra taip... Teko naudoti, kai dariau Čiurlionio kūrinių aranžuotes. Skirtumas su realiu skambesiu – didžiulis. 

Ir dar – kompiuteris gali viską sugroti. Tu gi gyvas žmogus – yra fizinės ribos. Būna, gauni tokias kompiuterinėje programoje sufantazuotas natas ir nežinai, kokia kūno vieta jas groti (juokiasi).

Keliaukime į šią vasarą. Liepos 9-ąją Palangos Kurhauze grosite su kvartetu „Mettis”. Kokią programą rengiate? 
L. V. Su kvartetu atliksime Debussy šokius – sakralinį ir pasaulietinį, bei britų kompozitoriaus Baxo kvintetą su arfa. 

Jie abu yra Čiurlionio amžininkai. Specialiai Palangai parinkome gyvą, atpalaiduojančią programą. Debussy – kas jo nemėgsta? 

Kurdamas šventąjį  šokį Debussy bandė įsivaizduoti antikinius apeiginius graikų šokius. Simbolizmas, kaip pas Čiurlionį. O Baxas buvo labai inspiruotas keltų folkloro. Tai irgi įdomu – kaip iš skirtingų Europos kraštų menininkai interpretavo tas pačias idėjas. Tikiuosi, kad koncertas bus puikus ir įdomus visiems.

A. Ž. Kai susitinka muzikantai, visuomet galima išgirsti įvairių istorijų apie smagius ir ne visai smagius gastrolių nuotykius. Kiek jau tokių turite jūs?

L. V. Turiu vieną labai juokingą. Groti turėjau šiuolaikinės muzikos festivalyje. Kaip žinot, ten galima visko tikėtis – būna eksperimentų, kartais ir visai kraštutinių, taigi,  žmonės jau niekuo nesistebi. 

Turėjau groti po pertraukos, antroje dalyje. Likus dešimčiai minučių iki pertraukos pabaigos, užstrigau tualete – įėjau ir nukrito rankena. Pradėjau belsti – žinojau, kad netoliese yra žmonių. 

Šaukiau: „Padėkit, aš užstrigau!“ Niekas nereagavo. Po penkių minučių atėjo žmogus ir klausia: „Ar viskas gerai?“ Aš sakau: „Ne, aš užstrigau!“ Išleido mane, o paskui sako: „Girdėjom, kad kažkas šaukia iš koridoriaus, bet galvojom – čia gi šiuolaikinės muzikos festivalis. Gal kokia repeticija...“ 

Stresas buvo nemenkas, bet spėjau išsigelbėti. Ir tada turėjau eiti groti kūrinio premjerą.

XIII tarptautinis M. K. Čiurlionio muzikos festivalis yra jubiliejinės programos „Čiurlioniui 150“ dalis. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Palangos miesto savivaldybė.