Nauji bronzinio piliakalnio istorijos lapai

Bronzos amžių (VIII-V a. pr. Kr.) menantis, ant populiaraus Litorinos pažintinio tako Pajūrio regioniniame parke stūksantis Kukuliškių piliakalnis šią vasarą vėl sulaukė archeologų desanto. Moksliniai tyrimai jame pradėti nuo 2018 m.

Apie šiųmečius iššūkius ir lūkesčius „Vakarų ekspresui“ papasakojo Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja, archeologinių kasinėjimų (juos finansuoja Klaipėdos rajono savivaldybė) vadovė dr. Miglė Urbonaitė-Ubė.

Į Kukuliškių archeologinį kompleksą grįžtate jau šeštąjį sezoną. Kokius reikšmingiausius, įdomiausius faktus pateikė pirmieji penki?

Vien aplinkybė, jog tokioje lankomoje pajūrio vietoje piliakalnis apskritai buvo aptiktas (2016 m. jį lokalizavo biologas Darius Stončius – aut. past.) - reikšmingas įvykis. Iki tol jokių istorinių žinių apie jį visiškai nebuvo. Tikriausiai laukė savo triumfo valandos...

Po piliakalnio atradimo prasidėjo sistemingi moksliniai tyrimai, kurių rezultatai parodė daug naujų faktų ne tik apie patį objektą, bet ir apskritai apie pajūrio bendruomenių gyvenseną. Tai - labai senas archeologinis paminklas: jis mena laikus, kai piliakalniai tik ėmė rastis mūsų kraštuose. Šis laikotarpis (vėlyvasis bronzos amžius, 800-400 m. pr. m. e.) žymi naują erą mūsų regiono žmonių gyvensenoje.

Dar vienas labai svarbus atradimas buvo greta piliakalnio aptikta didelė senovės gyvenvietė, kuri kartu su piliakalniu sudaro bendrą beveik 2 hektarų ploto kompleksą. Tai – didžiulė teritorija, kuri, palyginti ir su vėlesnių laikų gyvenvietėmis, būtų milžiniška. Pastaruosius trejus archeologinių tyrimų sezonus koncentruojamasi būtent į gyvenvietės tyrimus, funkcinių zonų, senojo kraštovaizdžio, įtvirtinimų identifikavimą.

Dar labai svarbu paminėti, kad gyvenvietė glūdi po storu smėlio sluoksniu ir yra visiškai nesuardyta: tai reiškia, kad kokią ją žmonės apleido prieš daugiau nei du su puse tūkstančio metų, taip mes, archeologai, tokią dabar ją ir randame. Įspūdinga laiko kapsulė, kurią tik reikia mokėti iššifruoti.

Kukuliškių piliakalnyje susidūrėme su įspūdinga laiko kapsule, kurią tik reikia mokėti iššifruoti.

Kas labiausiai nustebino, o gal nuvylė?

Stebina kiekviena kasinėjimų diena. Tiesą pasakius, daug dalykų, kurie kėlė nuostabą pirmuosius metus, dabar jau tapo įprasti ir neatsiejami nuo Kukuliškių bendruomenės. Kita vertus, archeologinėse perkasose radus gintaro gabalėlius vis dar nusistebiu, koks svarbus ir reikšmingas jis buvo vietinei bendruomenei. Gintaro aptinkama visoje piliakalnio aikštelėje kartu su tigliais (tai – moliniai indeliai medžiagoms, pavyzdžiui, bronzai lydyti ar iškaitinti – aut. pats.), šalia gliaudytų lazdyno riešutų kevalų, tarp pastato sienų; praktiškai kur kasi, ten renki didesnius ar mažesnius gintarėlius.

Kol kas gintaro reikšmę nustatyti labai sunku, bet akivaizdu, kad jis buvo neatsiejama kasdienybės dalis.

Na, o nusivylimų gal nėra daug. Jie - trumpalaikiai, kai kažkas nepavyksta, kas buvo suplanuota, bet Kukuliškiai kol kas nenuvylė, o tik viršijo visus profesinius lūkesčius.

Kokius tikslus esate išsikėlę šiemet: ką tirsite, kodėl būtent tą vietą ir ko tikitės?

Šių metų tikslas – išsiaiškinti, kaip buvo įtvirtinta gyvenvietė: tvoromis, stulpais ar akmenų konstrukcijomis. O gal nebuvo įtvirtinta, ir mūsų supratimas apie bronzos amžiaus gyvenviečių struktūrą turės keistis.

Jau 2017 metais, pirmųjų tyrimų metu, išsiaiškinome, kad piliakalnis buvo apjuostas medine tvora, kuri sutvirtinta akmenimis ir moliu. Tiksliai įvairiais metodais (neinvaziniais geofizikiniais, gręžiniais, šurfais) nustačius gyvenvietės ribas, kitas logiškas ir neišvengiamas žingsnis buvo išsiaiškinti, ar ir gyvenvietė buvo įtvirtinta kaip piliakalnis.

Įtvirtinimų identifikavimas yra viena iš kertinių užduočių norint suprasti ir analizuoti Kukuliškių ir apskritai priešistorės bendruomenių gyvenseną. Todėl šiemet mus galima sutikti ant Litorinos pažintinio tako šlaito šiek tiek piečiau nuo piliakalnio, vietoje, kur baigiasi gyvenvietė. Tikimės aptikti pylimo ar kitų įtvirtinimų liekanas. Taip pat lokalizuoti gyvenvietės ribas.

Ar jau galite pasakyti tiksliau, kokie žmonės gyveno ant Litorinos terasos bronzos amžiuje? Ką valgė, kuo vertėsi?

Taip, čia gyveno sėsli žemdirbių ir gyvulių augintojų bendruomenė. Augino galvijus, avis, ožkas, kiaules, turėjo arklių. Medžiojo elnius, stirnas, briedžius. Iš naminių ir laukinių gyvūnų kaulų gamino smeigtukus, smulkius darbo įrankius: pavyzdžiui, ylas.

Augino ir valgė mums pažįstamas kultūras: miežius, lęšius, pupas, žirnius, kviečius. Rinko avietes, šermukšnius, laukinius obuolius. Tikrai mėgo gliaudyti lazdyno riešutus, nes jų kevalų gausiai aptinkama kasinėjimų metu. Atsimenu, 2022 metais kasinėdami aptikome sudužusį molinį indelį ir greta jo pabirusius lazdyno riešutus: tokie maži atradimai priartina prie tos bendruomenės kasdienybės momentų.

Kol kas dar neaiški gintaro paskirtis bendruomenėje. Mažai tikėtina, kad jie rinko jį ir nešėsi į savo gyvenamą vietą be jokios priežasties. Leidžiu sau pasamprotauti, kad galbūt jie juo prekiavo ir prekyba buvo vienas iš jų verslų. Tai paaiškintų, kodėl žmonės įsikūrė tokioje gyvenimui nepalankioje, jūros vėjų košiamoje kalvoje. Gintaro rinkimas ir prekyba būtų buvusi svari priežastis jiems čia kurtis.

Kuo Vakarų Lietuvoje svarbūs yra būtent bronzos amžiaus archeologinių paminklų tyrimai?

Vakarų Lietuvoje bronzos amžius atpažįstamas ir žinomas daugiausia iš Kretingos rajone esančių pilkapių, kurie datuojami I tūkstantmečiu prieš mūsų erą, ir iš ankstyvojo bronzos amžiaus gyvenviečių Šventosios komplekse.

Kukuliškiai užpildo šią spragą. Suteikia daug naujų duomenų ne tik apie pasikeitusią gyvenseną vėlyvajame bronzos amžiuje, kai pradeda kurtis pirmieji piliakalniai, rodantys pasikeitusią socialinę ir ekonominę situaciją. Tai laikas, kai vyko didelės gyvensenos transformacijos, kurios pirmiausia ir atsispindi teritorijose, esančiose arčiausiai vartų į pasaulį – jūros. Vandens keliai buvo viena kertinių komunikacinių arterijų, kuria keliavo ne tik daiktai, žaliavos, bet ir žinios, technologijos, mados.

Ar būta kontaktų su kitomis kultūromis, kokią tiesioginę ar netiesioginę įtaką jos galėjo padaryti?

Baltijos jūra turėjusi būti pagrindinė priežastis, kodėl ši bendruomenė apsigyveno buvusioje pelkėtoje, drėgnoje, vėjuotoje jūros kranto terasoje. Jūra turėjusi būti ir maisto šaltinis, gintaro rinkimo vieta, taip pat ir susisiekimo ir kontaktų zona.

Baltijos jūra turėjusi būti pagrindinė priežastis, kodėl ši bendruomenė apsigyveno buvusioje pelkėtoje, drėgnoje, vėjuotoje jūros kranto terasoje.

Įtakos iš vakarinės ir pietinės Baltijos regiono pusės matoma molinių indų gamybos procese. Aptinkama pirštų braukomis dekoruotos keramikos, kuri būdinga šiaurinei Lenkijai ir Skandinavijai, tačiau itin reta ar išvis neaptinkama Lietuvoje ir Latvijoje.

Kontaktus rodo ir naujų kultūrų auginimas: mūsų tiriama bendruomenė augino ankštinius augalus, kurie regione nėra paplitę, jų aptinkama tik keliose gyvenvietėse. Bronzą taip pat gaudavo iš tolimų kraštų, nes regione vario žaliavos neaptinkama, o čia vietoje jau ją lydė ir gamino įvairius bronzinius gaminius. Tokie nedideli atradimai rodo, kad bendruomenė nebuvo uždara, jų gyvensena buvo veikiama nevietinių įtakų.

Ar tai – jau paskutinysis sezonas? Ar yra tikimybė aptikti palaidojimo paminklus?

Tikiuosi, kad dar grįšime į šį neeilinį archeologinį objektą. Ieškosiu vienokių ar kitokių būdų, kad tyrimai tęstųsi.

Na, o palaidojimo paminklai - bene dažniausias užduodamas klausimas po „ar jau radote aukso?“ Surasti kapinyną būtų nuostabu, tik kol kas neįsivaizduoju, kokiais metodais ir kur jo ieškoti... Mat visas kraštovaizdis yra kardinaliai pasikeitęs po XVIII a. didžiųjų smėlio pustymų, ir senieji kraštovaizdžiai glūdi giliai po smėliu. Galbūt Kukuliškių piliakalnio bendruomenės kapai laukia savo eilės būti aptikti netikėtai, kaip ir pats piliakalnis.

Ar būtų įmanoma pagal turimus duomenis atkurti įtvirtintą gyvenvietę su pastatais šalia archeologinio objekto? Ar tai būtų tikslinga edukaciniais tikslais?

Taip, manau, kad būtų tikrai įmanoma ir puiku. Duomenų turime pakankamai. Žinoma, niekada neatkurtume viso realaus vaizdo, nes tiesiog niekada visa gyvenvietė nebus ištirta, tačiau jau dabar turime nemažai duomenų apie įtvirtinimus, pastatų dalis, amatus. Netgi galėtume apibūdinti ir atkurti autentišką namų stogų dangą: tyrimai rodo, kad stogai galėjo būti dengti paparčiais.

Išlikusi mediena, kuri leidžia atkurti buitį: turime autentiškų medinių samtelių, šaukštų, pakabų ir kitų rakandų. Tokie artefaktai yra retenybė ir didelė vertybė. Juos neabejotinai galima „įdarbinti“ skatinant turizmą, savo krašto istorijos ir tapatybės pažinimą.

Svarbu yra ne tik paskaityti apie objektus, bet ir paliesti, pamatyti, pasivaikščioti, įlįsti į medinį namelį, pasrėbti košės mediniu šaukštu iš molinio puodo... Tai žmonėms daro įspūdį.