Palangoje įvyko pirmasis poezijos festivalis „Liudvika“: įkvėptas 1883 m. debiutavusios poetės, atviras – visiems

Festivalio pavadinimas ir idėja skirti pagerbti Liudviką Malinauskaitę-Šliūpienę – lietuvių kalba dar 1883 m. spaudoje debiutavusią poetę, publicistę, vieną pirmųjų lietuvių moterų, viešai prabilusių apie moterų vaidmenį ir padėtį visuomenėje, pirmąją būsimo Palangos burmistro žmoną. Į skaitymus susirinko daugiau kaip 20 savo kūrybą pristačiusių autorių, o jų klausė gausus būrys palangiškių ir miesto svečių.

„Festivalio idėja kilo prieš kelerius metus, muziejaus kiemelyje šurmuliuojant moterų poezijos skaitymams, skirtiems sukurti saugią erdvę moterims dalintis savo kūryba. Tuomet su Jono Šliūpo muziejaus vadove Nijole Laužikiene, palangiškėmis kūrėjomis pasvajojome, kad Palangoje galėtų ir turėtų gimti naujas poezijos festivalis. Festivalis, kuris ne tik suteiktų sceną skaityti poeziją, bet ir burtų bendruomenę, sudarytų sąlygas mokytis vieniems iš kitų, paaugti, sustiprėti, labiau pasitikėti, taigi, atliktų tam tikrą socialinę ir visuomeninę funkciją, kas buvo svarbu ir prieš daugiau nei šimtą metų gyvenusiai Liudvikai Malinauskaitei-Šliūpienei“, – festivalio priešistore dalijosi renginį vedusi poetė, literatūrologė, menų terapeutė Vitalija Maksvytė.

Festivalio metu sveikinimo žodį tarė ir trumpai Liudvikos Malinauskaitės-Šliūpienės gyvenimą bei kūrybą pristatė festivalio namais tapusio muziejaus programų koordinatorė Algina Vainilavičienė. Festivalio organizatorės Laura Vyšniauskaitė ir Agnė Grigalauskė džiaugėsi, kad renginio formatas atviras, kad į kvietimą šiuose skaitymuose savo eilėmis pasidalinti atsiliepė net kelios dešimtys žmonių iš visos Lietuvos. Festivalio metu skambėję eilėraščiai buvo itin skirtingi – nuo atvirų asmeninių išgyvenimų, gamtos refleksijų iki netekties, motinystės, kasdienybės temų. Būtent ši įvairovė sukūrė ypatingą renginio atmosferą, kurioje kiekvienas balsas buvo išgirstas ir priimtas.

„Pirmą kartą viešai skaičiau savo eiles, todėl jaudulys buvo didelis. Tačiau jaučiau didžiulį palaikymą, o ir pačiai buvo labai įdomu išgirsti kitų kuriančių žmonių mintis. Tai buvo įdomi ir labai šilta patirtis“, – įspūdžiais dalijosi viena festivalio dalyvė. Kitai festivalio dalyvei tokia erdvė tapo maloniu atradimu. „Atrodo, kad kuriamos eilės yra labai asmeniškos ir jautrios, tačiau dalijimasis jomis su kitais kūrėjais atveria galimybę kurti ne tik sau. Manau, kad tokie renginiai padrąsina kurti toliau“, – pasakojo kita festivalio dalyvė.

Pasak festivalio organizatorių, pirmasis „Liudvikos“ renginys pranoko lūkesčius ir įrodė, kad nuojauta, jog šio festivalio namais turėtų tapti Palanga, pasiteisino. „Jaučiame, kad toks renginys reikalingas. Šis festivalis gimsta iš kuriančių ir poeziją skaitančių žmonių poreikio susitikti. Galbūt mažiau formaliai, tačiau nuoširdžiai, atsiveriant galimybei nustebti išgirdus kito kūrybą ar į festivalį jį atvedusią istoriją. Svajojame, kad festivalis taptų tarptautinis, susietų lietuvių diasporą visame pasaulyje, puoselėtų lietuvišką literatūrą bei kultūrą, padėtų megztis ryšiams, įkvėptų drąsos dalintis kūryba viešai“, – festivalio ateities gaires brėžė Laura Vyšniauskaitė.

Įvykę skaitymai ženklina festivalio pradžią. Antroji festivalio „Liudvika“ dalis Jono Šliūpo muziejuje vyks 2026 metų spalio 3 dieną. Jos metu kūrėjai ir norintieji kurti kviečiami į kūrybinio rašymo dirbtuves, kurias ves Vitalija Maksvytė. Dirbtuvių metu dalyviai gilinsis į poezijos kūrimo procesą, atliks praktines užduotis, ieškos savo kūrybinio balso ir gaus profesionalų grįžtamąjį ryšį. Registracija jau vyksta, o vietų skaičius ribotas.

Visi festivalio renginiai nemokami. 
Festivalį „Liudvika“ finansuoja Palangos miesto savivaldybės administracija.