Paroda, kurioje tapybą sunku atskirti nuo fotografijos

Kuo gi ši paroda ir ją pristatantys menininkai ypatingi šių dienų kontekste?

Verta pažymėti ypatingą olandų tapytojų poziciją meno istorijoje ir jos daromą įtaką nūdienai. Dar 1538 metais garsusis meno genijus Mikelandželas pabrėžė Olandijos dailininkų gebėjimą perteikti tikrovę. Jų paveiksluose pavaizduotos figūros, drabužiai, žali laukai, tiltai, upės buvo nutapyti taip preciziškai, kad nesiskyrė nuo tikrovės.

Kitas momentas - vadinamasis Aukso amžius ir jo įtaka menų suklestėjimui Olandijoje. XVI-XVII a. stipriai vystantis tarptautinei prekybai, puikioms galimybėms įsikurti ir dirbti kitataučiams, olandų ekonomika to laikmečio Europoje buvo pirmaujanti. Iki tol tik prabangos atributu buvę paveikslai, augant pasiturinčių piliečių skaičiui, tapo vis labiau geidžiami ir užsakomi.

Ši naujai susidariusi meno kūrinių rinka paskatino naujų, tik Olandijai būdingų tapybos žanrų atsiradimą.

Remiantis archyvų duomenimis, nuo 1580 iki 1800 metų Olandijoje buvo nutapyta nuo 5 iki 10 milijonų paveikslų!

XVII a. Olandijos menininkai suformavo „Dutch light“ fenomeną, kuris garsina Olandiją iki šiol. Šių tapytojų paveiksluose pavaizduota šviesa vis dar stebina ir įkvepia daugybę pasaulio menininkų ir žiūrovų, garsina Olandiją ir jos kultūros tradicijas.

„Dutch Light“ parodos menininkų darbai buvo rodomi pasaulinio lygio galerijose ir muziejuose: MoMa Niujorke, Booijmans van Beuningen Roterdame, Noord Brabant Museum Den Bosche, CAC šiuolaikinio meno centre Malagoje... Visur buvo kalbama apie ypatingai perteiktą šviesą. Įdomu, kad kiekvienas šios parodos autorius turi savo mėgstamiausią tapytoją iš to Aukso amžiaus, tad šiuolaikiniuose kūriniuose naudoja kai kuriuos praeities principus.

Pavyzdžiui, parodos dalyvis Willemas van Veldhuizenas, pažymi, kad jam ypač artimas XVII amžiuje gyvenęs ir kūręs dailininkas Pieteris Saenredamas, kuris tapė išskirtinai bažnyčių interjerus.

Tarp muziejaus ir bažnyčios menininkas randa daug panašumų, anot jo - tai erdvės, kur žmonės ateina pagerbti meno ar Dievo, susikaupti ir pasisemti išminties.

Abiejų menininkų paveiksluose matome pustuštes erdves nušviestas švelnios, perregimos šviesos, krintančios pro langus. Būtent ši švelni pro langus sruvenanti šviesa apgaubia visą interjerą paslaptingumo šydu ir perteikia vyraujančią rimties nuotaiką.

Pažymėtina, kad realizmas yra dar vienas aspektas, kuris vienija parodos dalyvių kūrinius.

Parodoje eksponuojami darbai yra ne tik tapybos, bet ir fotografijos žanro. Ir iš pirmo žvilgsnio ne taip paprasta suprasti, į kokį žanrą žvelgia lankytojo akis...

„Dutch Light“ parodos dalyvė Danielle van Zadelhoff - fotomenininkė, tačiau tamsiose jos fotografijose šviesa perteikta taip, kad regis, jog tai tapyba. Jos kūriniai dažnai yra lyginami su Rembranto kūryba.

O dailininkas Jeroenas Paulussenas siekia nustebinti žiūrovą, parodydamas mums įprastus daiktus iš kitos perspektyvos. Dailininkas tapo siurrealistinius natiurmortus, kuriuose maisto produktai ar gėlės išdidinti iki milžiniškų proporcijų. Savo interpretaciją autorius kuria sustiprindamas šviesos ir šešėlio kontrastus, pakeisdamas spalvas, išryškindamas mažiausiai pastebimas detales. Jo tikslas - nustebinti ir leisti grožėtis, tiesiog švęsti gyvenimo grožį.

Dar vienas parodos dalyvis tapytojas Reinieris Berensenas savo paveikslus vadina kelionių įspūdžiais. Pakviestas dalyvauti šioje parodoje, iškart atrado sąsajų tarp savo darbų ir Lietuvos. Mat Lietuvoje yra geografinis Europos centras, o jo nutapyta Atomiumo struktūra stovi Briuselyje, Europos politiniame centre. Jam pasirodė įdomu sujungti šiuos du centrus.

Kiekvienas parodos autorius turi savo mėgstamiausią tapytoją iš to Aukso amžiaus ir savo kūriniuose naudoja kai kuriuos praeities principus. Organizatorių nuotr.

R. Berenseno kūriniai prasideda nuo fotografijos. Jis išsirenka vietą ir nuo pat ryto su fotoaparatu laukia idealaus apšvietimo. Tapydamas jis pasinaudoja tomis fotografijomis, bet atsisako daugybės detalių - žmonių, mašinų ir kitų jam nereikalingų dalykų. Lieka sterilus, tuščias peizažas ir rudas lagaminėlis, tarsi ženklas, kad ten buvo pats menininkas.

Šie paveikslai yra tam, kad patirtume ir pajaustume miestų kvapus ir garsus, temperatūrą, metų laiką... Menininko pavaizduota vaiski šviesa nulemia scenos atmosferą. Šiuo požiūriu Reinieras yra tikras olandų tapytojas, įkvėptas Aukso amžiaus dailininkų tradicijų.

Na, o fotografui Frankui van Driel istorijų pasakojimas yra jo kūrybos esmė. Jis yra žinomas šiuolaikinių natiurmortų fotografijos autorius. Frankas savo fotografijų kompozicijose remiasi XVII a. menininkų tradicijomis, tačiau aklai jų nemėgdžioja. Savo darbuose jis naudoja originalius antikvarinius daiktus ir stengiasi fotografuoti to meto dvasią atitinkančiuose pastatuose.

Kaip ir XVII a. dailininkai, Frankas van Driel dirba išskirtinai dienos šviesoje, be filtrų ar specialaus nuotraukų retušavimo. Visos menininko gyvenimo aplinkybės ir asmeniniai pomėgiai sugula jo darbuose. Tai ir silpnybė sendaikčiams, nes užaugo restauratoriaus šeimoje, apsuptas antikvarinių kūrinių, tai ir meilė medžioklei bei aistra maisto gamybai. Visa tai puikiai matoma jo darbuose.

Iš XVII a. dailininkų jis artimas Willemui Heda, kuris turėjo ypatingą gebėjimą perteikti šviesos refleksijas alavo, žalvario, aukso, stiklo, perlamutro paviršiuje, perteikti šių medžiagų struktūrą. Skrupulingas yra ir kompozicijos dėliojimas, fono parinkimas, šviesos kritimo kampas. Nėra vieno labiausiai apšviesto objekto, visos detales yra svarbios. Kaip Frankas sako - savo darbais jis sujungia praeiti su dabartimi.

Paroda „Dutch Light“ Žemaičių dailės muziejuje Plungėje bus eksponuojama iki lapkričio 8 d.