Anot parodos organizatorės Violetos Jusonienės, grafikė E. K. Kriaučiūnaitė nuosekliai kuria savitą estetiškai įspūdingą pasaulį, kuriame skleidžiasi neišsenkančios vaizduotės kūrybingumas ir pietietiškas temperamentas.
Net racionalia logika surikiuotose abstrakčiose jos kompozicijose vis prasiveržia ekspresija, sutrikdomas griežtas konstruktyvus ritmas, paliekama erdvė skleistis improvizacijai ir laisvai žiūrovo interpretacijai.
Menininkės estampai turiningai papildo šiuolaikinės lietuvių grafikos, orientuotos į dekoratyviąją abstrakciją, pozicijas, įlieja spalvingumo, ekspresyvumo, argentinietiško tango atgarsių kupino laisvo polėkio.
Popieriaus meno paslapčių E. K. Kriaučiūnaitė mokėsi 1994-aisiais, pirmąsyk po ilgų išsiskyrimo metų lankydamasi gimtojoje Argentinoje, dailininko Ricardo Crivelli dirbtuvėje.
Atsivėrusios naujos kūrybinės galimybės tiesiog pakerėjo dailininkę. Nuo to laiko autorinės gamybos popierius tapo beveik visų menininkės sumanymų pagrindu.
Elvyra, kokias asmenines patirtis atskleidžia jūsų grafikos kūriniai?
Mano darbai, kūryba, kaip ir gyvenimas, - tai ilga kelionė laike. O kelionėse patiriama visko: ieškojimų, paklydimų, abejonių, atradimų. Kelionė - tai smalsus procesas. Dažnai įdomesnis už rezultatą.
Todėl galbūt leidžiamės į nuotykį, o vėliau įprasminam nuotaikas, prisiminimus, kvapus, garsus. Reflektuojam savo patirtis santykyje su žmonėmis, gamta, moralinėmis vertybėmis.
Kokią pagrindinę žinutę transliuoja jūsų darbai parodos lankytojams?
Visais laikais žmogui buvo duota galimybė pasirinkti: statyti ar griauti, teigti ar neigti, duoti ar imti. Menininkui taip pat galioja pasirinkimas - siekti harmonijos ar destrukcijos, švelnumo ar agresijos.
Mano pagrindinės intencijos nėra šokiruoti stebėtoją, o tik artėti prie darnos ir tikėjimo, apčiuopti akimirkos trapumą amžinybės tekėjime. Ir kviesti žiūrovą pajusti tai, kas gimsta iš įspūdžių ir refleksijos.
Kaip gimsta jūsų darbų kompozicijos ir į kokią emocinę kelionę jos kviečia?
Kūrybą suvokiu kaip kasdienę priedermę, kaip būtinybę kvėpuoti. Viskas gimsta iš poreikio, iš stebėjimo, iš paties gyvenimo. Vystosi, keičiasi.
Tai vienintelė priemonė vizualizuoti savo mintis bei išgyvenimus siekiant vidinės ramybės ir susitaikymo su savimi. Ir su išoriniu pasauliu.
Kas jungia jūsų parodos kūrinius?
Mano darbus jungia autorinio rankų darbo popierius. Jis ne tik talpina savyje atmintį ir energiją, bet atveria daugybę meninės raiškos galimybių.
Rankų darbo popierius mano kūriniuose nėra pasyvus elementas. Jo struktūrinė sandara dažnai tampa vienu iš pagrindinių veiksnių idėjai išreikšti - apmąstyti egzistencijos trapumą ir amžinybės dimensijas.
Ar ši paroda kviečia lankytojus į jūsų vidinius namus?
Savo darbuose dažnai konstruoju prisiminimų pasaulį, tarsi iš dienoraščio puslapių, laiškų, iš palinkėjimų ir sapnų. Žmogus ir gamta dažnai tik nujaučiami iš konteksto.
Bet žiūrovui palieku erdvės interpretacijoms. Jis visada laukiamas aplankyti mano vidinius namus, atrasti juose savo erdves, prisiliesti prie mano patirties.
Kiek ir kokių parodų esate surengusi ir kuo ši paroda Klaipėdoje skiriasi nuo ankstesnių?
Esu surengusi daugiau nei 50 personalinių parodų Lietuvoje ir už jos ribų. Dalyvavau begalėj prestižinių tarptautinių bienalių, trienalių. Klaipėdoje rodau savo kūrybą ne pirmą kartą.
Ankstesnėse parodose eksponavau tradicinius grafikos darbus. Šioje parodoje vyrauja rankų darbo popieriaus kūriniai.
Kai kuriems sukurti pirmą kartą panaudojau popierių, pagamintą iš Baltijos jūržolių.
Kodėl pasirinkote būtent grafiką? Kas jus labiausiai joje žavi?
Dar vaikystėje mėgau piešti. Atvykus į Lietuvą, piešimas buvo mano atgaiva: Kiduliuose piešdavau ir piešdavau iš ilgesio, liūdesio bei nevilties. Mėgau iliustruoti perskaitytas istorijas, pasakas pieštukais.
Tai artimiausia grafikai priemonė. Stojau į Vilniaus dailės institutą neturėdama didelės patirties apie technikas, bet labiausiai patiko ofortas ir akvatinta.
Jų teikiama galimybė metalo paviršiui apdoroti, pagal kūrybinius poreikius, ekspresijai išreikšti, subtilumams pabrėžti - tiesiog unikali.
Kas jūsų kūrybos įkvėpimo šaltinis?
Niekada nelaukiu įkvėpimo kaip mūzos. Mintys aplanko savaime: kartais išgirstas pokalbis, žinia, sapnas. Ir kuo labiau atsiduodi kūrybai, tuo dažniau užplūsta idėjos.
Dažnai nepajėgi realizuoti visų minčių: užsirašai, vėliau pamiršti, po to žiūrėk - ir atslenka iš pasąmonės. Kūryboje nėra taisyklių.
Koks jūsų ryšys su uostamiesčiu? Ar jūra bei pajūrio gamta yra vienas iš jūsų įkvėpimų šaltinių?
Su uostamiesčiu toks ryšys, kad esu portenja.
Juk gimiau Buenos Airėse, o ten taip pat yra uostas. Esu sukūrusi ne vieną darbą jūros tema, bet ji nėra mano įkvėpimo šaltinis.
Jeigu ne grafika, tai koks kitas profesinis kelias jus būtų dominęs?
Jeigu ne grafika - nežinau... Niekada anksčiau apie tai nepagalvojau.
Vis tiek būtų buvusi specialybė, susijusi su menu. Gal būčiau pasirinkusi kokią humanitarinę kryptį. Žinau tik tiek, kad jaučiuosi laiminga būdama ten, kur esu - savo vietoje.
Jūsų gyvenimo moto?
Neturiu vieno apibrėžto gyvenimo moto, bet visada sakiau: „Gyventi gera čia ir dabar.“ Buvau mokoma nedaryti kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų, stengtis padėti, išmokti atsiprašyti, atleisti.
O svarbiausia - padėkoti Viešpačiui ir artimui. Bet būna visko...
Ar kūryboje reikalingos pauzės?
Man - taip. Jos būtinos. Tik neilgai...Gamta nemėgsta tuštumos - pauzes užpildome savimi.
Pauzėse dažnai gimsta netikėtumai, bet jeigu jos per ilgos - negerai. Bent man.
Grafikės Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės paroda Naujojoje Klaipėdos galerijoje (Herkaus Manto g. 22) veiks iki liepos 11 d.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą