Artėjant premjerai, kūrybinė komanda dalijosi įspūdžiais apie šio išskirtinio pastatymo gimimą, kūrybinius sprendimus ir iššūkius, lydėjusius kelią į sceną. Savo mintimis dalijosi režisierius Leonardas Prinsloo, muzikos vadovas ir dirigentas Vytautas Lukočius, dirigentas ir chormeisteris Vytautas Valys, scenografas Carlos Santos, kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė bei choreografas Mantas Ūsas.
Prie jų prisijungė ir solistai – Sandra Lebrikaitė, Edita Bodrovaitė, Gytis Šimelionis, Tadas Jakas ir Vilius Trakys, kuriems tenka įkūnyti spalvingus miuziklo personažus.
Spektaklio generalinis rėmėjas – „Limarko Group“.
Šviesus ir pozityvus
Teatro vadovė Goda Giedraitytė pasakojo, kad sprendimas statyti būtent šį kūrinį gimė po ilgų teatro komandos diskusijų, svarstant, koks miuziklas labiausiai tiktų teatrui ir jo publikai. Buvo siekiama pasirinkti laikui nepavaldų kūrinį – „gerą, klasikinį, gal šiek tiek primirštą, bet visada malonų prisiminti“, kuris ypač aktualus šiandienos kontekste.
„Šiuo neramiu laikotarpiu norėjosi šviesaus, pozityvaus spektaklio, kalbančio apie meilę ir žmonių santykius, turinčio laimingą pabaigą. Taip pat buvo svarbu, kad kūrinys turėtų europietišką dvasią“, – teigė ji. Apjungus visus šiuos elementus, natūraliai gimė sprendimas pirmą kartą Lietuvoje statyti „Mamma Mia!“.
„Šiame spektaklyje žiūrovai ausiai įprastas ABBA dainas išgirs naujame skambesy, nes jos bus atliekamos gyvai ir dar lietuvių kalba. Tikiu, kad tai nepaliks abejingų“,- sakė G. Giedraitytė. Kalbėdama apie būsimą publikos reakciją, teatro vadovė išreiškė viltį, kad spektaklis sulauks didelio susidomėjimo ir bus gausiai lankomas.
Suskambės savitai, o svarbiausia - lietuviškai
Dirigentas Vytautas Lukočius pabrėžė, kad „Mamma Mia!“ muzikos esmė slypi jos prasmingume ir jautrumе, todėl būtent nuo šio aspekto, anot jo, ir verta pradėti kalbėti apie spektaklį. Kartu jis atkreipė dėmesį, kad bet kurio kūrinio – ar tai būtų itališka opera, ar angliškas miuziklas – atlikimas lietuvių kalba visada kelia iššūkių. Jo teigimu, lietuvių kalbos skambesys yra kitoks, turintis savitą fonetiką, todėl muzika neišvengiamai įgauna naują atspalvį ir iš pradžių gali pasirodyti neįprasta tiek atlikėjams, tiek klausytojams, nors kūrybinė komanda prie to jau spėjo priprasti.
Kalbėdamas apie pačią ABBA muziką, dirigentas išskyrė jos energiją ir gyvybingumą – tai dainos, kurias daugelis pažįsta iš radijo ar įrašų, tačiau scenoje jos įgauna dar stipresnį emocinį krūvį. Vis dėlto ne mažiau svarbus yra jų perteikimas lietuviškai: anot V. Lukočiaus, dainų tekstai nėra verčiami pažodžiui, bet ieškoma prasminių atitikmenų, metaforų ir natūralios kalbinės raiškos, kad būtų išsaugotas originalo jausmas ir meninė vertė. O šį miuziklą įdėdamas daug darbo talentingai išvertė solistas Virginijus Pupšys.
Jis taip pat pabrėžė, kad šis miuziklas yra itin saugomas autorinių teisių požiūriu – tai aukštos vertės kūrybinis produktas, kurio negalima laisvai naudoti be oficialių leidimų. Todėl galimybė jį statyti Lietuvoje tapo reikšmingu pasiekimu, įgyvendintu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir partnerio - spektaklio generalinio rėmėjo „Limarko Group“ - pastangomis.
Apibendrindamas dirigentas išreiškė įsitikinimą, kad „Mamma Mia!“ turi visas galimybes sėkmingai gyvuoti Klaipėdoje ir pritraukti žiūrovus. Jo nuomone, šis spektaklis gali tapti ne tik svarbia teatro repertuaro dalimi, bet ir kultūrine traukos ašimi, skatinančia publiką atvykti į miestą ir patirti gyvą, emocingą muzikinį pasakojimą, nepraleidžiant progos pasimėgauti kitais pajūrio miesto teikiamais malonumais.
Didžiuojasi rezultatu
Iš Vienos atvykęs režisierius Leonardas Prinsloo atviravo, kad didžiausias šio pastatymo iššūkis jam buvo pats faktas, jog „Mamma Mia!“ kuriama Lietuvoje. Gavęs lietuvišką vertimą iš teatro, jis pats jį papildomai vertė pažodžiui į anglų kalbą, siekdamas kuo tiksliau suprasti kontekstą ir emocinį turinį.
Anot jo, tai tapo esmine darbo dalimi, padėjusia atrasti ryšį su medžiaga: „Iš pradžių labai bijojau, nes galvojau, kad tai nesuveiks, bet galiausiai viskas pavyko puikiai.“
Kalbėdamas apie patį kūrinį, L. Prinsloo išskyrė jo teminį branduolį – tai istorija apie draugystę, moterų stiprybę ir nepriklausomybę. Pasak jo, centrinė figūra yra Dona – moteris, kuri sunkiai dirbdama susikūrė gyvenimą ir augino dukrą, o ši tapo jos didžiausia emocine atrama.
Ne mažiau svarbios ir kitos santykių linijos: Donos, Tanios ir Rouzės draugystė, Sofi ryšys su Liza ir Ali, taip pat trijų galimų tėvų linija. Visa istorija vystosi per Donos išgyvenimus ir širdgėlą po skaudaus išsiskyrimo su Semu.
Režisierius pažymėjo, kad nors miuziklas pasaulyje statytas daugybę kartų, pagrindinis kūrybinis uždavinys buvo „suteikti jam naują gyvybę“ – per tekstą, muziką ir interpretaciją. Jis taip pat akcentavo, kad šis kūrinys reikšmingai prisidėjo prie ABBA muzikos palikimo išsaugojimo ir populiarinimo.
Kalbėdamas apie sceninę koncepciją, L. Prinsloo pasakojo, jog buvo siekiama sukurti atvirą, šviesią erdvę, perteikiančią Viduržemio jūros atmosferą – dangų, saulę, gyvenimo džiaugsmą. Tačiau kartu jis pabrėžė, kad antrajame veiksme atsiskleidžia ir gilesnis emocinis sluoksnis, parodantis, jog „tai nėra vien tik linksma muzika ar lengva istorija“. Režisierius taip pat išskyrė dramaturgės Catherine Johnson darbą, pabrėždamas jos gebėjimą organiškai sujungti ABBA dainas su siužetu.
Vienu iš praktinių iššūkių tapo darbas su choru, kuris yra operinis, o ne miuziklo. Todėl teko ieškoti būdų, kaip išmokyti atlikėjus judėti scenoje ir derinti jų veiksmus su choreografija. Šiame procese glaudžiai bendradarbiauta su choreografu Mantu Ūsu.
Apibendrindamas režisierius teigė, kad galutinis rezultatas yra toks, kuriuo visa komanda gali didžiuotis. Jis nuoširdžiai dėkojo kolegoms už bendradarbiavimą, ypač išskirdamas Mantą Ūsą bei režisieriaus padėjėją Eveliną Šimelionę, kuri, anot jo, buvo neįkainojama pagalba perteikiant kūrybines idėjas atlikėjams: „be jos tai nebūtų buvę įmanoma“.
Naujas žvilgsnis
Scenografas Carlosas Santosas Cabrera akcentavo, kad kurdamas scenografiją lietuviškai „Mamma Mia!“ premjerai jis sąmoningai stengėsi atsiriboti nuo kitų pastatymų įtakos ir pamiršti tai, ką yra matęs anksčiau. Jo tikslas buvo sukurti originalią kūrinio interpretaciją, o ne kartoti jau egzistuojančius sprendimus, ką griežtai draudžia ir šio kūrinio licenzija.
Menininkas atskleidė, kad jis gimė ir beveik visą gyvenimą praleido Gran Kanarijoje, todėl salos ritmas, anot jo, yra „įaugęs į kraują“. Šiuo pojūčiu jis rėmėsi kurdamas miuziklo erdvę, siekdamas perteikti gyvenimo, vykstančio vandens apsuptyje ir tam tikroje izoliacijoje, jausmą.
Įkvėpimo scenografas ieškojo Graikijos salų architektūroje, gamtoje ir peizažuose, nors pats pripažino, kad šioje šalyje niekada nėra lankęsis.
Kalbėdamas apie patį miuziklą, C. S. Cabrera pabrėžė, kad „Mamma Mia!“ istorija yra universali, nes joje kiekvienas žiūrovas gali atpažinti save – kalbama apie meilę, išsiskyrimus ir praeities istorijas, kurios sugrįžta.
Didžiausiu iššūkiu scenografas įvardijo žiūrovų lūkesčius, nes šis miuziklas yra gerai žinomas visame pasaulyje ir turi stiprią vizualinę atmintį. Todėl, jo teigimu, kūrėjams svarbu rasti savitą kryptį ir pasiūlyti naują žvilgsnį: „Kad nustebintum publiką, turi rasti savo kelią.“
Pasak jo, Klaipėdos publika išvys kitokią, naujai interpretuotą žinomo spektaklio estetiką, kuri, scenografas tikisi, taps netikėta ir įsimintina patirtimi.
Laikui nepavaldūs kostiumai
Kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė pabrėžė, kad „Mamma Mia!“ kostiumai šiame pastatyme nėra vien vizualinė spektaklio detalė – jie perteikia personažų charakterius ir istorijos atmosferą. Ji teigė, kad kostiumų vizija buvo kuriama glaudžiai derinant ją su scenografija ir muzika. Kuriant vizualinį pasaulį, buvo siekiama išlaikyti salos gyvenimo jausmą – ramybę, šviesą ir atvirumą, kurių kupinas šis miuziklas.
Pasak A. Kuzmickaitės, kostiumai sąmoningai nėra griežtai stilizuoti ar aiškiai priskiriami konkrečiam laikmečiui, nes pats kūrinys yra tarsi „nepavaldus laikui“ ir išlaiko klasikinį universalumą. Taip pat ji pabrėžė, kad tai leido sukurti laisvesnę, organišką estetiką, atitinkančią istorijos dvasią.
Kita vertus, kostiumų kūrimas kėlė ir praktinių iššūkių – reikėjo užtikrinti, kad jie būtų ne tik estetiški, bet ir patogūs atlikėjams, nes spektaklyje daug judesio, šokio ir sceninio veiksmo.
Dailininkė išskyrė, kad kostiumų visuma padeda išryškinti skirtingas scenas ir situacijas – nuo kasdienio miestelio gyvenimo iki vestuvių ar emocinių kulminacijų, kuriose atsiskleidžia personažų santykiai. Kartu kostiumai veikia kaip bendras stilistinis fonas, jungiantis visą spektaklio pasaulį į vientisą estetinę visumą.
Galinga sceninė mašina
Anot choreografo Manto Ūso, pagrindinė „Mamma Mia!“ judesio kalbos kryptis buvo organiškumas ir natūralumas – siekta, kad šokis gimtų iš pačios situacijos, o ne būtų mechaniškai sukonstruotas. Jo teigimu, spektaklio energija remiasi kasdienio gyvenimo judesiu, kai net paprastas ėjimas gatve ar muzikos klausymasis gali natūraliai virsti šokiu scenoje.
Choreografas taip pat akcentavo balansą tarp skirtingų atlikėjų grupių – baleto, choro ir solistų. Jo teigimu, svarbu, kad nė viena grupė neperimtų dominavimo, o viskas organiškai susilietų į vientisą sceninį paveikslą.
M. Ūsas atvirai pripažino, kad kūrybinis procesas yra intensyvus ir nuolat kintantis – net smulkiausios detalės jam yra svarbios, nors žiūrovai jų galbūt nepastebi. Vis dėlto būtent tokie niuansai, anot jo, formuoja bendrą spektaklio gyvybingumą ir ritmą.
Apibendrindamas choreografas pabrėžė, kad „Mamma Mia!“ yra tarsi sudėtinga sceninė mašina, kurioje turi darniai veikti muzika, garsas, šviesos, scenografija, kostiumai ir judesys. Tik išlaikant šį balansą, pasak jo, gimsta gyvas, energingas ir vientisas spektaklis.
Miuziklo iššūkis KVMT chorui
Dirigentas ir chormeisteris Vytautas Valys akcentavo, kad vienas iš pagrindinių iššūkių šiame kūrybiniame procese - choro vaidmuo spektaklyje. Jo teigimu, choras „Mamma Mia!“ pastatyme yra itin svarbus ir dalyvauja beveik kiekviename numeryje, nors vizualiai ne visada yra ryškiai matomas scenoje. Didelė darbo dalis vyksta užkulisiuose – per girdimąjį, bet ne visada matomą dainavimą, kuris reikalauja ypatingo susikaupimo ir tikslumo.
Anot V. Valio, nors KVMT choras nėra tradicinis miuziklo choras, buvo dedamos didelės pastangos prisitaikyti prie šio žanro specifikos. Choro nariai stengėsi kuo geriau įsilieti į bendrą spektaklio struktūrą ir atlikti tai, kas reikalinga būtent šiam kūriniui. „Procesas nebuvo lengvas, nes reikėjo keisti įprastus vokalinius įgūdžius ir prisitaikyti prie kitokio dainavimo stiliaus. Tai reikalavo lankstumo ir nuolatinio darbo“,- sakė jis.
Dėkojo už galimybę
Solistė Sandra Lebrikaitė nuoširdžiai dėkojo už galimybę dainuoti miuzikle „Mamma Mia!“. Jos kuriamas Sofi vaidmuo, anot solistės, reikalauja nuoseklaus ir kruopštaus darbo – nuo teksto analizės iki emocinio personažo formavimo.
Pasak jos, šis procesas yra „toks juodas darbas“, kai tenka įsigilinti į medžiagą, ieškoti sąsajų su savimi ir savo asmenybe, kad personažas taptų gyvas ir įtikinamas. S. Lebrikaitė atviravo, kad turi ir savo asmeninį įsivaizdavimą apie Sofi charakterį, tačiau kūrybiniame procese jis nuolat derinamas su režisūrinėmis įžvalgomis.
Solistė dėkojo režisieriui ir režisieriaus asistentei E. Šimelionei, kurie padėjo kryptingai formuoti personažą, patardami, kada pasirinkta kryptis tinkamiausia ar būtina ieškoti kitų sprendimų. Anot atlikėjos, Sofi personažas turi organiškai įsilieti į visą spektaklį ir atliepti kitų veikėjų emocijas, kad scenoje kuriamas pasaulis būtų vientisas ir gyvas.
Kalbėdama apie emocinę spektaklio pusę, dainininkė užsiminė apie stiprius jausmus išgyvenamus scenoje bei pabrėžė, kad ši patirtis jai yra ypatinga ir paliekanti gilų įspūdį.
Prireikė daug atkaklumo ir jėgų
Solistė Edita Bodrovaitė, atliekanti Donos vaidmenį, pripažino, kad Donos personažas jai yra vienas sudėtingiausių tiek fiziškai, tiek emociškai. Repeticijų procesas buvo intensyvus ir pareikalavo daug jėgų, ypač pradžioje, kai reikėjo susidoroti su dideliu krūviu. Vis dėlto, anot jos, laikui bėgant procesas tapo lengvesnis, nes, kaip ji teigė, „laikas tave veda ten, kur reikia, ir žmonės, kurie tave atrinko, irgi tave veda ten, kur turi būti“.
E. Bodrovaitė ypač akcentavo kūrybinės komandos palaikymą – ji dėkojo režisieriaus asistentei E. Šimelionei, kuri, jos teigimu, padėjo kryptingai dirbti ir nepaklysti kūrybiniuose sprendimuose. Taip pat ji džiaugėsi kolegomis, su kuriais dirbti yra itin gera, nes visada jaučiamas stiprus tarpusavio palaikymas.
Pasak solistės, Donos personažas yra labai artimas daugeliui moterų, ypač toms, kurios yra patyrusios gyvenimo iššūkių ar atsakomybę už šeimą. Todėl jai svarbiausia buvo šį vaidmenį sukurti gyvą ir tikrą – tokį, kuriame „nebūtų vaidinamo vaidinimo“, o tik nuoširdumas ir tikrumas.
Tėčių personažai gimė repeticijose, o ne schemose
Miuziklo „Mamma Mia!“ tėvo vaidmenų atlikėjai pasakoja, kad jų kuriami personažai formuojasi ne iš anksto apibrėžtose schemose, o gyvame kūrybiniame procese, kuris nuolat kinta repeticijų metu.
Aktorius Gytis Šimelionis pabrėžė, kad jam svarbiausia yra pats kūrybos procesas ir situacijos, kurios natūraliai keičia vaidmenį. Anot jo, personažas formuojasi organiškai, reaguodamas į aplinkybes ir sceninę partnerystę.
Jis taip pat atviravo, kad neturi stiprių sentimentų ABBA muzikai, todėl jam buvo įdomu į ją pažvelgti naujai – iš pradžių galėjusiai atrodyti lengvai ar paviršutiniškai, tačiau dirbant atsiskleidžiančiai kaip gyvybingai ir scenai itin tinkamai. G. Šimelionis pažymėjo, kad lietuviški miuziklo tekstai, jo nuomone, įgavo dar daugiau emocinio svorio ir prasminės jėgos, o muzika veikia net ir repeticijų metu – „kabina“ net atliekant techninius darbus, todėl, jo manymu, turėtų paveikti ir publiką.
Solistas Tadas Jakas pripažino, kad ABBA muzika jam nėra susijusi su asmeniniais sentimentais, nors vaikystėje ją yra tekę girdėti kaip tėvų klausomą muziką. Visgi, jis teigė, kad jau pirmą kartą išgirdęs miuziklą suprato, jog tai bus stiprus ir geros nuotaikos spektaklis, kuriantis pozityvią atmosferą ir žiūrovams dovanojantis smagią, įtraukiančią patirtį.
Solistas Vilius Trakys su humoru pasakojo, kad jau juokavo su žmona – teatras jį tarsi „ruošia būti tėvu“, nes tai jau ne pirmas jo tėvo vaidmuo KVMT scenoje. Vis dėlto jis pabrėžė, kad šis personažas jam yra vienas sudėtingiausių – itin jautrus, emociškai stiprus ir reikalaujantis daug vidinio išgyvenimo.
Aktorius teigė, kad būdamas labiau charakterinis atlikėjas šiame vaidmenyje turėjo „nusileisti ant žemės“, atsisakyti ryškių formų ir ieškoti paprastumo bei tikrumo. Su kiekviena repeticija, anot jo, šis procesas veda į vis didesnį žemiškumą ir autentiškumą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą