Patologinis grožis ir laiko spąstai Monikos Požerskytės Kalvelės fotografijų parodoje

Rugsėjo 11 d. 18 val. Klaipėdoje, AP galerijoje, kuri įsikūrė naujajame „Memelio miesto” kvartale, atidaroma Monikos Požerskytės Kalvelės paroda „Life of still life“ („Natiurmorto gyvenimas“). Joje pristatomas jau ne vienerius metus plėtojamas fotografijų ciklas, kuriame menininkė fiksuoja augalinius natiurmortus. Fotografijos perkeliamos ant medžio, suteikiant joms fizinį svorį, tekstūrą ir savotišką antrąjį gyvenimą – taip kūriniai balansuoja tarp fotografijos ir objekto, tarp gyvo ir negyvo.

M. Požerskytės Kalvelės kūryboje ryškios žmogaus, kasdienybės, tapatybės ir laikinumo temos, o projektas „Life of still life“ jau buvo pristatytas Vilniuje, Berlyne ir Šilutėje. 2020 m. jo tęsimui menininkei skirta Lietuvos kultūros tarybos stipendija.

Gyvybės metamorfozės

Pats žodis natiurmortas – „negyva gamta“ – slepia paradoksą. Šmaikštu tai, kad natiurmorte dažniausiai vaizduojami būtent gyvybės pėdsakai. Vaisius, ką tik nuskintas nuo medžio, dar savyje nešasi vasaros saulę, žiedas – savo žydėjimo pažadą, o sudžiūvęs augalas liudija kadaise buvusią vešlią gyvastį.

M. Požerskytę Kalvelę domina ne viena konkreti objekto būsena, o pati jo kaita – materija, nuolat judanti iš vieno pavidalo į kitą. Žvelgiant į ciklą jaučiamas ne sustojęs laikas, kas dažna fotografijos žanre, bet jo sluoksniai. Nokstantis vaisius, prasiskleidęs žiedas, suglebęs augalas ar džiūstanti ankštis – kiekviena iš šių būsenų turi savą estetiką, savą faktūrą, nuotaiką ir tylų grožį.

Todėl „Life of still life“ cikle natiurmortas interpretuojamas kaip kintančios materijos portretas. Kadruojami objektai yra visada pakeliui į kitą savo būvį, o M. Požerskytė Kalvelė su nepaprastu švelnumu ir subtilumu leidžia šiems virsmams egzistuoti viename momente.

Materialumo aspektas M. Požerskytės Kalvelės fotografijų cikle

Svarbu ne tik tai, ką menininkė fotografuoja, bet ir tai, kaip šios fotografijos eksponuojamos. Menininkė ilgai ieškojo ciklui tinkamos formos, kol pasirinko skaitmeninę spaudą ant faneros. Taip fotografija įgauna tekstūrą ir gylį, o rankų darbo mediniai rėmai dar labiau sustiprina jos materialumą. Atsiranda keista transformacijos grandinė: gyvuojantis žiedas tampa nykstančiu objektu, šis – fotografija, kitaip tariant, dvimačiu tikrovės dublikatu, o fotografija vėl tampa fiziniu daiktu.

Medžio pasirinkimas šią įtampą dar labiau sustiprina. Fotografuojama organinė materija atsiduria ant kitos organinės medžiagos paviršiaus, tarsi augalo gyvenimas būtų įrašytas į medžio kūną. Šis kūrybinis aspektas kužda apie gyvybės universalumą, kažkokį nutylėtą kodą visatos išdėstyme – būtis baigiasi ir prasideda iš naujo, kitame pavidale, kitame kūne, tačiau kažkuo susieta su savo praeitimi, ir nulemta ją kartoti.

Melancholijos lašas kasdienybėje

Natiurmortas iš pirmo žvilgsnio yra viena ramiausių meno formų. Vaisiai, gėlės, indai – daiktai, kurie niekur neskuba. Jie tyliai nugyvena savus gyvenimus, išvengdami žmogaus būčiai būdingo ritmo ir pagreičio. Tačiau M. Požerskytės Kalvelės fotografijose ši ramybė yra apgaulinga. 

Daugumoje menininkės kadrų portretuojamas sparčiausias augalo gyvenimo etapas – jo nykimas. Kadais sodriais pumpurais didžiavusis gėlė jau vysta, neragautas vaisius pradeda pūti, o augalo kūnas praranda savo ankstesnę formą ir sudžiūsta.

Per šiuos vizualus menininkė kalba apie „ne tobulybės grožį“, laikinumą ir nykimą, apie melancholijos paieškas kasdienybėje. Todėl „Life of still life“ natiurmortas nebėra sustingęs grožio idealas – tai lemtingas procesas, žūties pažadas užsimezgusioje gyvybėje.

Kartais kyla įspūdis, kad M. Požerskytė Kalvelė tarsi laukia momento, kai daiktas nustoja būti gražus estetine prasme ir tampa įdomus kaip materija. Susiraukšlėjusi vaisiaus oda tampa laiką įamžinančiu kraštovaizdžiu, o pūvanti forma atsiveria kaip savotiška žūties anatomija. 

Tačiau vaizdai nesukelia nei šleikštulio, nei baimės laiko tėkmei, veikiau estetinį grožį pakeičia patologinis, savu keistumu net žavingesnis už ankstesnįjį.
Tačiau „Life of still life“ kalba ne tiek apie mirtį, kiek apie gebėjimą ją priimti kaip gyvenimo dalį. Taip M. Požerskytė Kalvelė pabrėžia viso gyvenimo rato svarbą ir grožį.

Apie menininkę

Monika Požerskytė Kalvelė – fotografijos ir medijų meno kūrėja, Lietuvos fotografijos sąjungos narė, nuo 2006 metų dirbanti kaip nepriklausoma fotomenininkė. 

Už savo kūrybą ji yra pelniusi apdovanojimų, tarp jų – 2006 m. Lietuvos fotografijos sąjungos prizą „Jaunoji Lietuvos fotomenininkė“, o 2020 m. jai skirta Lietuvos kultūros tarybos stipendija projektui „Life of still life“ tęsti. 

M. Požerskytė Kalvelė yra eksponavusi savo kūrybą jungtinėse ir personalinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje (Austrijoje ir Vokietijoje). Jos darbų yra įsigiję MO bei Latvijos fotografijos muziejus.

Paroda veiks AP galerijoje, Klaipėdoje, Naujoji Uosto g. 3 A, nuo rugsėjo 11 iki spalio 11 d.

Parodos atidarymo vakaras vyks rugsėjo 11 d. 18 val.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.
Sidebar placeholder