Paveldo komisija pristatė ekspertinį pagrindą dvarų sodyboms išsaugoti

Renginys „Sugrįžimai“ surengtas Verkių dvaro sodyboje neatsitiktinai. Šis kompleksas tapo gyvu pavyzdžiu, kaip išskirtinės vertės dvaro sodyba, neturėdama vieno aiškaus šeimininko ir bendros valdymo vizijos, ima atspindėti platesnes Lietuvos dvarų paveldo problemas – fragmentuotą nuosavybę, neapibrėžtą atsakomybę, sudėtingą įveiklinimą ir neišnaudotą visuomeninį potencialą.

Tyrimą renginyje pristačiusi Paveldo komisijos Kultūros paveldo apsaugos analizės grupės vadovė Viktorija Gadeikienė pabrėžė: „Šio tyrimo tikslas – identifikuoti dvarų sodybų apsaugos problemas ir pateikti siūlymus dėl jų sprendimo. Jis paviešintas tam, kad paskatintų reikalingus pokyčius dvarų apsaugoje.“

Pasak Paveldo komisijos, dvarų sodybų tema šiandien peržengia vien kultūros paveldo administravimo klausimą. Dvarai veikia kaip lakmuso popierėlis, parodantis bendrą paveldosaugos sistemos būklę: čia vienu metu atsiskleidžia valdymo, finansavimo, nuosavybės, tyrimų, specialistų kompetencijų, priežiūros ir visuomeninio įveiklinimo problemos.

Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė renginio pradžioje pabrėžė, kad į Verkius susirinkta ne tik aptarti dvarų paveldo situacijos, bet ir perduoti valstybės institucijoms Paveldo komisijos sukauptas įžvalgas bei rekomendacijas. Jos teigimu, šis tyrimas žymi ekspertinio darbo etapą, po kurio būtini konkretūs vykdomosios valdžios sprendimai.

Problemos žinomos, sprendimai įvardyti

Per pastaruosius dešimtmečius dvarų sodybų apsaugos srityje netrūko gerų intencijų, tačiau nebuvo užtikrintas sprendimų tęstinumas. Dėl to šiandien ypač prasta medinių dvarų būklė, o daugiau kaip du dešimtmečius nevykdomi sisteminiai moksliniai tyrimai apsunkina vertybių identifikavimą ir prioritetų nustatymą.

Paveldo komisijos atliktame tyrime konstatuojama, kad viena esminių problemų – dvarų sodybų vientisumo praradimas. Nors teisės aktai deklaruoja dvaro sodybos kaip komplekso svarbą, praktikoje istoriniai kompleksai dažnai yra išskaidyti: pastatai privatizuoti, žemė aplink juos likusi valstybei, dalis objektų priklauso skirtingiems valdytojams ar yra bešeimininkiai. Tokia situacija trukdo kurti bendrą viziją, planuoti tvarkybą, pritraukti finansavimą ir užtikrinti atsakomybę.

Tyrime įvardyta 12 pagrindinių problemų grupių: nuo sisteminių mokslinių tyrimų stokos, dvarų sodybų vertybinio suskirstymo trūkumo ir duomenų pasenimo iki fragmentuotos nuosavybės, nepalankios pardavimo ir nuomos tvarkos, finansinių dotacijų ir lengvatų stokos, specialistų rengimo problemų bei būtinybės peržiūrėti dvarų privatizavimo ir neprivatizavimo koncepciją.

Paveldo komisija taip pat pateikė konkrečius pasiūlymus institucijoms: skubiai inicijuoti dvarų sodybų vertinimo reformą, diferencijuoti apsaugą pagal objektų vertingumą, finansuoti nykstančių objektų inventorinimą, atgaivinti Lietuvos dvarų duomenų bazę, parengti savininkams ir specialistams skirtus praktinius mokymus, įpareigoti nuomos ar aukcionų dalyvius teikti finansiškai pagrįstus valdymo planus, stiprinti Turto banko atsakomybę už jam patikėtus kultūros paveldo objektus ir teikti prioritetą vertingiausiems mediniams dvarų statiniams.

Verkiai – valstybės apsisprendimo išbandymas

Verkių dvaro sodyba tapo konkrečiu pavyzdžiu, atskleidžiančiu, kas nutinka, kai išskirtinės vertės kompleksas ilgą laiką neturi vieno aiškaus šeimininko ir bendros valdymo vizijos. Dalis Verkių dvaro sodybos objektų priklauso valstybei, dalis yra privatizuoti, dalis – bešeimininkiai, o pagrindinis dabartinis valdytojas – Gamtos tyrimų centras – nėra institucija, kurios tiesioginė funkcija būtų paveldo atvėrimas visuomenei.

Renginyje kalbėję institucijų, mokslo, kultūros ir paveldosaugos atstovai sutiko, kad Verkių atvejis reikalauja valstybės lygmens sprendimo. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas pristatė viziją, pagal kurią Verkių rūmai galėtų vėl tapti muziejine, edukacine ir visuomenei atvira erdve, jungiančia meną, gamtą, istorinę atmintį ir reprezentacinę valstybės funkciją.

Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras akcentavo, kad sprendimas dėl Verkių ateities turi būti priimtas ne formaliai metų pabaigoje, o gerokai anksčiau – kad jis galėtų būti susietas su realiu biudžeto planavimu. Diskusijoje taip pat pabrėžta, kad dvarų paveldo apsaugos politika negali priklausyti nuo atsitiktinių pasiūlymų ar trumpalaikių projektų – ji turi būti stabili, aiški ir valstybės mastu koordinuojama.

Reikia ne dar vieno dokumento, o veikiančios politikos

Kultūros ministerijai paskelbus apie ilgalaikės dvarų paveldo politikos programos inicijavimą, Paveldo komisija akcentuoja, kad tokia programa turi būti grindžiama ne bendromis deklaracijomis, o tyrimuose įvardytomis problemomis, prioritetų sistema, aiškiu institucijų atsakomybės pasidalijimu ir realiais finansavimo instrumentais.

Paveldo komisijos vertinimu, dvarų sodybų išsaugojimas nėra vien paveldo specialistų rūpestis. Tai valstybės atminties, regionų gyvybingumo, bendruomenių tapatybės ir kultūrinės savivokos klausimas. Todėl dvarų sodybų ateičiai reikia ne vien pavienių tvarkybos projektų, o aiškaus politinio apsisprendimo: kas už šį paveldą atsakingas, kokie objektai gelbėjami pirmiausia, kokiais ištekliais tai daroma ir kokią vietą dvarų paveldas užima Lietuvos valstybės politikoje.

Paveldo komisijos pirmininkės doc. dr. Vaidutės Ščiglienės teigimu, dvarų klausimai neturi būti sprendžiami fragmentiškai, nes pavieniai sprendimai negali užtikrinti ilgalaikio šio paveldo išsaugojimo.

„Šiandien turime galimybę žengti toliau – siekti plataus nacionalinio susitarimo, kuris užtikrintų ilgalaikę, nuoseklią ir atsakingą dvarų sodybų paveldo apsaugos politiką“, – pabrėžė V. Ščiglienė.

Su Paveldo komisijos tyrimu galima susipažinti čia.