Puikus festivalis ne griausmingai praūžė, o... išsilydė 1300 laipsnių temperatūroje

Taigi, šis puikus festivalis ne griausmingai praūžė, o... išsilydė 1300 laipsnių temperatūroje. 

Pasiektas rekordas: molinėje rudnelėje vos per 4 valandas iš 15 kg balų rudos pavyko išlydyti beveik 5 kg geležies. 

Tiek svėrė kritė (pernai – 2,5 kg). 

Pirmieji bandymai prieš šešetą metų – vos 100-200 g.

Štai, kodėl šis renginys yra prasmingas ir reikalingas: tai - ne tik smagus rekonstrukcinis festivalis, bet ir eksperimentinės archeologijos laboratorija po atviru dangumi.

Vedžiau renginį jau penktą kartą iš eilės, ir kiekvienais metais grįžtu su kuo geriausiais įspūdžiais bei mintimis apie dar neišnaudotus resursus ateičiai. 

Festivalio sumanytojai, šeštos kartos kalvių dinastijos atstovas Martynas Stankus ir darbščioji, kūrybingoji jo žmona Inesa Roščenkovaitė Stankienė pasirinko gerą formatą: koncentruotis į renginio sukuriamą pridėtinę vertę, turinį bei kviestinių dalyvių demonstruojamų veiklų įvairovę gal kiek mažiau dėmesio skiriant šou elementams (parodomosioms kovos ir pan.).

Susirenka geriausi šalyje amatininkai-rekonstruktoriai: kalviai, juvelyras, gintaro meistras, drožėjas iš medžio, tošininkai, pynėjai iš vytelių, batsiuvė, mezgėjos adata, midaus, archajiškų patiekalų gamintojai ir kt.

Lietuvių gretas kasmet papildo svečiai iš užsienio, ir šiemet mano dėmesį kaustė hibridinį rekonstruktoriaus kelią pasirinkęs latvis. 

Ginklakalis, kurį užbūrė viduramžių ginklų puošyba, tad jis ėmėsi ir juvelyrikos. 

Galima buvo gyvai stebėti, kaip yra įvairiais metodais (nuo inkrustavimo iki kalinėjimo) ornamentuojamos kalavijų rankenos, buoželės, kiti ypatingos precizikos ir kantrybės reikalaujantys elementai.

Debiutavo, kaip savarankiška edukatorė, ir mano raganaitė žmona Aure Lija, pristačiusi lietuvių liaudies medicinos paslaptis. 

Sugalvojo puikų, žaismingą, bet prasmingą dalyvių įtraukimą: iš senos, juodosios keramikos puodynės žmonės traukė ant pailgų juostelių užrašytus XX a. pr. receptus. 

Žmona išrankiojo tokius, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo, kaip kažkokie burtai.

Aš ištraukiau receptą, kaip reikia gydyti rožę (tokia odos liga): susirasti nabašniko švarką ir į jį įdėti muilą. Palaikyti, o paskui tokiu muilu plauti ligotą vietą. 

Arba toks receptas: Laumės papą naudoti, jį skusti ir barstyti iššutusias vietas. 

Skirtas moterims ir vaikams gydyti. Žmona kiekvieną tokį raganišką senovės liaudies gydymo būdą paaiškindavo: jo kilmę, užkoduotas prasmes ir kt.

Rudens pradžia mūsų šeimai jau neįsivaizduojama be „Geležinės Daubarių istorijos“. Archajiška metalurgija yra velniškai įdomi ir vis dar paslaptinga tema. 

Geležies lydymo procesas – įspūdingas pažiūrėti, bet jį vykdančiam archeologui dr. Gvidui Slah virsta daugybe tik jam suprantamų užrašų knygutėje. 

Surašytas tikslus laikas, kada ir kokį kiekį pylė rūdos, medžio anglies, kokios buvo naudojamos dumplės, jų darbo intensyvumas, šlako ištekėjimo periodiškumas etc. Taip ir tobulėjama.

Daug nerašysiu. Ten tiesiog reikia apsilankyti ir viską pamatyti savo akimis. 

Pabūti toje kamerinėje, dviejų piliakalnių ir ant kalvos esančios senovės gyvenvietės supamoje aplinkoje prie kuršių 1253 m. paminėtai piliai vardą davusios Viešetės upokšnio.

IKI KITŲ METŲ!

P.S. Šiemet vaidenosi ir mistinė būtybė Stasys. Bandžiau kalbinti. Neišdavė, nei iš kur atvyko, nei kokia kilmė. Vaikštinėjo, kvėpavo dūmais iš nasrų, vaikėsi vaikus ir dingo vakaro šešėliuose. Velnias. Kalvystės žmones išmokęs velnias.