„Ralio“ vadovai: Vaikas išeina atsipalaidavęs, dažnai net nesuprasdamas, kad tuo pat metu kažko ir išmoko“
(1)Nors atrodytų, kad šiuolaikinius vaikus nėra lengva sudominti tautiniu paveldu, vadovai džiaugiasi, kad ne vienas, prisilietęs prie liaudiškų instrumentų, vėliau nebenori jų paleisti.
Tautinės muzikos ansamblyje „Ralio“ vaikai yra mokomi groti įvairiausiais instrumentais - nuo pučiamųjų iki mušamųjų. Šiuo metu Rima ir Irmantas turi 5-19 metų amžiaus 36 vaikų komandą.
Ką reiškia jūsų ansamblio pavadinimas?
Rima Spalinskienė: Pavadinimas „Ralio“ yra nuo žodžio „valio“, kuris nieko nereiškia, čia toks lyg piemenukų šaukinys.
Tėvai išgirsta tą pavadinimą ir galvoja: čia jau turbūt bus kažkas tokio - tautiniai instrumentai ir ralis. Juos tai labai intriguoja.
Kaip kilo idėja sukurti šį ansamblį?
Rima Spalinskienė: Jaunimo centre jau buvo tautinių šokių kolektyvas „Vijurkas“ ir aš susipažinau su jo vadove Violeta Šleiniene.
Tada paklausiau Violetos, kaip ji reaguotų, jei prie jos kolektyvo grotų ne kapela, kas tais laikais būdavo įprasta, o vaikų šokiams akompanuotų tautinės muzikos ansamblis. Jai labai patiko ta mintis, ir tada prasidėjo mūsų kelias.
Pradžioje visada jis būna nelengvas, nes tuščia vieta - nei instrumentų, nei vaikų. Reikėjo viską pradėti nuo nulio.
Tačiau per 30 metų mes tą ratą taip įsukome, kad jau dabar jis veikia gana tvarkingai. Vienus metus ateina mažesnieji, mes juos užauginame ir jie užauginti išeina, o per tą laiką jau kitus pasiruošiame. Veikia toks nuolatinis ciklas.
Ar vaikai domisi tautiniais ansambliais?
Rima Spalinskienė: Šiuo metu tai labai didelė problema. Šiuolaikiniai vaikai labiausiai domisi visokiomis technologijomis ir sportu, meniniais užsiėmimais - mažiau.
Kasmet vis sunkiau juos pakviesti į tokias veiklas. Anksčiau būdavo dideli konkursai į kai kuriuos būrelius mūsų Jaunimo centre, dabar jau sunkiau surenkame.
Labai įdomu, kad pasikviesti vaiką yra sunku, bet kai mes jį pasikviečiame, tai jis ir neišeina - mūsų akyse užauga. Turime 12 vaikų, kurie lankė mūsų ansamblį nuo 1 iki 12 klasės.
Irmantas Mikalonis: Technologijos, aišku, daug įdomiau, galbūt jie nori būti populiarūs, tad ta populiarioji muzika ir užgožia visą tautinę muziką.
Bet jeigu jau ateina, paliečia, susipažįsta su instrumentu, tai pasilieka ne vienus metus.
O kaip bandote pritraukti vaikus?
Rima Spalinskienė: Mes patys net labai stebimės, kaip tie metodai kasmet keičiasi. Anksčiau eidavom į mokyklas per visas klases, pasakodavome apie instrumentus ir vaikai susidomėję ateidavo.
Po to atsitiko taip, kad į mokyklas jau nebeįsileido. Dabar sugalvojome tokį gana gerai veikiantį metodą - darome edukacines pamokas ir pas mus ateina mokiniai į klasę.
Mes leidžiame prisiliesti prie instrumentų, pabandyti pagroti, jie būna tokie sužavėti.
O kokie jūsų ansamblio per visą šį laikotarpį pasiekimai?
Pasiekimai labai dideli, neseniai dalyvavome šimtmečiui skirtoje Dainų šventėje, ten mes nuolatiniai dalyviai.
Šiemet atstovavome Klaipėdai nuostabiame Ansamblių vakare. Taip pat dalyvaujame įvairiuose konkursuose, kuriuose visada rungiamės su muzikos mokyklų arba konservatorijų mokiniais, netgi ne pagal savo pajėgas.
Dabar nėra tokių ansamblių kaip mūsiškis. Anksčiau buvo Vytauto Didžiojo gimnazijoje, dabar nebe ir mes likome vieninteliai Klaipėdoje ir visame Klaipėdos regione.
Tik muzikos mokyklos turi tokius ansamblius. Tad mes turime groti taip, kad galėtumėme konkuruoti su muzikos mokyklų ansambliais.
Tik muzikos mokyklos turi tokius ansamblius. Tad mes turime groti taip, kad galėtumėme konkuruoti su muzikos mokyklų ansambliais. Nepaisant to, skiname pirmas vietas - matote, kiek kabo diplomų.
Nepaisant to, skiname pirmas vietas - matote, kiek kabo diplomų.
Irmantas Mikalonis: Dalyvaujame ne tik ansamblių, bet ir solistų kategorijose. Ir tarptautiniuose konkursuose mūsų mokiniai sulaukia aukšto įvertinimo, užima pirmas vietas.
Rima Spalinskienė: Taip pat mes patys kas dvejus metus organizuojame respublikinį skrabalininkų konkursą.
O kokiais instrumentais mokomasi muzikuoti jūsų vadovaujamame ansamblyje?
Rima Spalinskienė: Kaip ir simfoniniame orkestre, yra styginiai, pučiamieji, mušamieji, mes turime visas tas grupes.
Irmantas Mikalonis: Visi lietuvių liaudies instrumentai: birbynės, lumzdeliai, skudučiai, kanklės. Visa šeima nuo folklorinių iki ištobulintų, aukštosios, bosinės, kontrabosinės.
Skrabalai - mūsų vienas iš išsigelbėjimo instrumentų ir vienas iš populiariausių. Kažkaip visiems labai patinka grojant daužyti, mušti skrabalus. Tai labai „užkabina“.
Skrabalai - mūsų vienas iš išsigelbėjimo instrumentų ir vienas iš populiariausių. Kažkaip visiems labai patinka grojant daužyti, mušti skrabalus. Tai labai „užkabina“.
Kokius dar išskirtumėte instrumentus? Kokie dar populiariausi?
Irmantas Mikalonis: Pagrindiniai trys - birbynės, kanklės ir skrabalai, po to pagal poreikį pučiamieji instrumentai, bet ne visada grojama tik vienu instrumentu.
Pagrindinis yra birbynė, bet gali, jei reikia, mušti būgną, groti ir su kitais triukšmingais instrumentais ar pasikeisti į lumzdelį.
Rima Spalinskienė: Kai pas mus ateina vaikai, mes iš karto matome, kas bus už 5 metų, į kokią poziciją galėsime pastatyti jį ansamblyje.
Pavyzdžiui, šiuo metu neturime, kas grotų kontrabosinėmis kanklėmis, todėl jau galvojame, kurį čia pastatysime, kad būtų visa ansamblio sudėtis.
Jūsų puslapyje parašyta, kad galima prisijungti į kolektyvą nuo 5 metų. Nuo ko prasideda tas muzikavimo kelias, kai vaikas ateina nuo 5 metų ir tęsia iki pat 19-os?
Rima Spalinskienė: Iš pradžių viskas vyksta žaidimo forma. Supažindiname, kas yra garsas, kokie gamtos garsai, kaip būtų galima juos pamėgdžioti muzikos instrumentais.
O po to kažkaip po truputį, kryptingai, irgi žaidimo forma, prieiname prie instrumentų.
Tada su jais jau jungiamės į visokius ansambliukus, nes vaikams įdomiausias grupinis darbas. Mūsų tikslas, kad vaikas ateitų ir atsipalaiduotų, pailsėtų.
Ateina iš mokyklos ir matome - atsidaro durys, jis jau pavargęs, bet tu negali mokyti vaiko, kuris taip jaučiasi.
Tada mes naudojame savo psichologinius metodus ir bandome prašnekinti, prajuokinti. Dažnai jis net nesupranta, ką mes čia darome.
Tik tada galime pradėti dirbti, ir žiūrime: vaikas išeina tikrai atsipalaidavęs, linksmas, pailsėjęs, ir pats to nesuprasdamas kažko išmoko.
O kaip sudomintumėte žmogų, kuris nieko nežino apie jūsų ansamblį, tačiau mėgsta muzikuoti?
Irmantas Mikalonis: Sakyčiau, leisti paliesti, nes visiems žmonėms reikia pabandyti patiems, ir pradėti nuo paprasčiausių dalykų. Kai vaikai pabando ir jiems išeina pagroti, tada atsiranda pasitikėjimas savimi.
Rima Spalinskienė: Labiausiai suveikia, kai išgirsta, kaip groja jau pažengusieji. Tada ir besiklausantiems kyla noras įsilieti į tą grupę.
Labiausiai suveikia, kai išgirsta, kaip groja jau pažengusieji. Tada ir besiklausantiems kyla noras įsilieti į tą grupę. Naujokui duodamos labai lengvos užduotėlės ir jis jaučiasi iškart lygiavertis.
Naujokui duodamos labai lengvos užduotėlės ir jis jaučiasi iškart lygiavertis. Man atrodo, tai „užkabina“.
Jau sakėte, kad šis jūsų ansamblis Klaipėdos regione vienintelis. Ką dar išskirtumėte?
Irmantas Mikalonis: Toks ir yra išskirtinumas, kad mes turime skrabalus, bet mes daug ir koncertuojame.
Mūsų visuose koncertuose bent vienas numeris būna, kai skrabalininkas pasirodo kaip solistas.
Skrabalais muzikuojančiųjų Lietuvoje, apie pasaulį jau nekalbame, nedaug yra.
O pas mus visą laiką atsiranda į pagrindinio skrabalininko poziciją kažkas, kuris vis auga ir laukia, kada jau tas pagrindinis išeis į vadinamąją pensiją ir tada jau jis jo vietą užims.
Rima Spalinskienė: Tokia sveika konkurencija. Mums labai pasisekė su mūsų Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro vadovais.
Pirmieji skrabalai buvo skolinti, po to vadovybė nupirko naujus. Tada, kai pradėjome organizuoti respublikinį skrabalininkų konkursą, sužinojome, kad kitose mokyklose skrabalininkai jau groja patobulintais skrabalais, tad nuėjome pas direktorių ir sakome: „Kaip mes organizuojame konkursą ir neturime tokių skrabalų?“
Direktorius: „Na, gerai, reikia, užsakykime, pirksime.“ Tokiu būdu šiuo metu turime tris skrabalus.
Ar su kolektyvu keliaujate?
Rima Spalinskienė: Anksčiau mes dažnai išvažiuodavome koncertuoti su tautiniu šokių kolektyvu „Vijurkas“, tikrai nemažai šalių apvažiavome, įvairiuose festivaliuose dalyvavome iki pandemijos.
Irmantas Mikalonis: Taip, pandemijos metu truputėlį viskas susijaukė.
Rima Spalinskienė: Dabar keliaujame daugiau po Lietuvą, o praėjusį pavasarį buvome nuvažiavę į Latviją.
Irmantas Mikalonis: Netgi ir tie patys festivaliai Lietuvoje būna dažnai orientuoti į tai, kad ne vien tik atvažiavome, pagrojome ir išvažiavome, o būna kažkokios papildomos edukacijos.
Praeitais metais buvome Nidoje tautinių instrumentų orkestrų ir ansamblių festivalyje „Trimitatis", ten irgi vyko edukacijos, supažindino su pačia Neringa. Kitur visiškai kitokios veiklos - pynimo, audimo, lipdymo iš molio.
Rima Spalinskienė: Kai prie koncertų dar prisideda ir akiratį praplečia kitos veiklos, manau, visiems yra tikrai didžiulė nauda.
Rašyti komentarą