Raudonos plytos - Klaipėdos krašto istorijos liudininkės

Paroda jau buvo eksponuojama Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultete, iki kovo 23 d. pristatoma Priekulės meno ir kultūros centre, o kovo 24 d. vėl sugrįš į Klaipėdą ir iki gegužės 25 d. bus eksponuojama Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje.

Apie projekto „Raudona plyta“ idėją, tikslus ir vertę kalbamės su sumanymo autore E. Valinčiene ir su istoriku, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriumi prof. dr. Vasilijumi Safronovu.

Raudonų plytų pastatai - Klaipėdos krašto išskirtinumas. Kuo jie vertingi?

Vasilijus: Ypatingoji komisija, atvykusi į Klaipėdos kraštą 1923 m., savo ataskaitoje apibūdino fundamentalųjį skirtumą tarp dviejų Lietuvų, prieš šimtą metų itin ryškų kažkur ties Palangos-Kretingos-Gargždų-Žemaičių Naumiesčio-Tauragės-Smalininkų linija.

Vienoje sienos pusėje „namai yra patogūs ir gerai pastatyti“, kitoje „medinė lūšnelė […] maža ir purvina“, kurioje kaimo gyventojai „vargsta“.

Klaipėdos krašto "rytinė riba, buvusi Rusijos ir Vokietijos siena, žymi iš tiesų staigų ir neniuansuotą perėjimą iš vienos civilizacijos į kitą.

Mažiausiai vienas šimtmetis skiria vieną nuo kitos. Tai yra tikroji riba tarp Vakarų ir Rytų, tarp Europos ir Azijos", - pašaliečio įspūdžiu anuomet dalijosi komisija, kurią sudarė prancūzas, britas ir italas.

Degto molio plyta mus sieja su tūkstantmete statybos tradicija, kurios pradžia - senovės civilizacijose.

Degto molio plyta mus sieja su tūkstantmete statybos tradicija, kurios pradžia - senovės civilizacijose.

Ji sieja mus su antikos kultūra ir civilizacijos plėtra šiaurės Europoje viduramžiais.

Netinkuota raudona plyta architektūroje ilgą laiką buvo išskirtinumo, prabangos ir kokybės ženklas.

Edita, kaip jums kilo projekto „Raudona plyta“ idėja?

Edita: Pati esu „šišioniškė“. Gimiau ir užaugau Šilutėje, dabar gyvenu Klaipėdoje.

Jau seniai norėjau padaryti ką nors gero dėl Klaipėdos krašto, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie turtingą ir unikalią šio regiono istoriją, papročius, liuteronų tikėjimą, nes mūsų, šio krašto advokatų, entuziastų, kuriems rūpi istorija, kurie nori apie ją kalbėti, lieka vis mažiau.

Vaikystėje su tečiu daug važinėdavome po Klaipėdos kraštą automobiliu, jis man rodydavo raudonų plytų pastatus ir pasakodavo: „Čia kertame Klaipėdos krašto sieną, čia žemaitišką medinę architektūrą keičia raudonų plytų pastatai, čia buvo muitinė, čia mokykla, kapinės...“

Nuolatos tai kartodavo ir prikapsėjo... Pati pradėjau pastebėti tą grožį: senųjų raudonų plytų pastatų duris, langus, rankenas, spynas. Visa tai nyksta. Todėl kilo mintis nufotografuoti.

Esu labai dėkinga fotografams Vaidai Šetkauskei, Gediminui Sass, Matui Baranauskui, Vidūnui Kulikauskiui, Andriui Pelakauskui, Donatui Vaičiuliui, kurie palaikė šią idėją ir be jokio atlygio ėmėsi fotografuoti raudonų plytų pastatus.

Raudonų plytų pastatų Klaipėdos krašte - daug. Kaip atsirinkote objektus, ką fotografuoti?

Iš pradžių galvojau, kad fotografuosime viską iš eilės, bet netrukus pamatėme, kad tai neįmanoma, nes objektų labai daug - šimtai. Tad apsiribojome tik visuomeninės paskirties objektais.

Fotografuoti važiavome nuo Nemirsetos iki Smalininkų ir nuotraukų pridaryta tiek, kad būtų galima dar antrą parodą surengti. Gal reikės taip ir padaryti.

Dėkoju šio krašto žmonėms, kurie padėjo atrasti raudonų plytų pastatus, dalinosi jų nuotraukomis, koordinatėmis, informacija apie juos.

Iš šios ekspedicijos sukurta ne tik fotografijų paroda, bet ir virtualus raudonų plytų pastatų žemėlapis, kaupiama informacija apie tuos objektus viešinama interneto svetainėje www.raudonaplyta.lt.

Kokie tai pastatai? Kokia jų problematika šiandien?

Bažnyčios, pašto, mokyklų pastatai, geležinkelio stotys, kareivinės...

Prieškariu šiuose pastatuose virė gyvenimas. Mokyklose mokėsi šimtai vaikų, buvo kūrenamos koklinės krosnys, buvo skaitomos knygos, rašoma. Dabar tos mokyklos, jeigu neapleistos, tai tapo gyvenamaisiais namais, butais.

Pavyzdžiui, buvusioje Kiškių mokykloje dabar gyvena trys šeimos, daug kas nugyventa, bet dar galima rasti ir autentiškų dalykų, tokių kaip grioveliai ant palangių, skirti nubėgti drėgmės pertekliui, laiptai, turėklai.

Geležinkeliu iš Klaipėdos buvo galima nuvažiuoti (su persėdimu) iki pat Berlyno. Ir kiekviename sustojime buvo raudonų plytų geležinkelio stotys.

Skaudu dėl šios civilizacijos sunykimo. Suprantama, kad įvyko karas ir liūdnos yra jo pasekmės, neliko senųjų gyventojų. Visa tai - jau yra istorija, kurios mes nepakeisime, bet galime pakeisti tai, kas dar išliko.

Tačiau po karo jau praėjo 80 metų, iš jų 35-erius mes gyvename jau nepriklausomoje Lietuvoje.

Gal jau būtų galima kažką padaryti, kad raudonų plytų pastatai vėl taptų pasididžiavimo verta Klaipėdos krašto vizitine kortele?

Man atrodo, kad gilesnė problema yra tai, kad Klaipėdos krašto regionas iki šiol yra nesuprastas, nesavas, nelietuviškas... Todėl ir nesaugomas.

Dauguma buvusių visuomeninės paskirties raudonų plytų pastatų net nėra kultūros paveldo objektai. Žmonės juos nusiperka, privatizuoja ir laiko, nieko nedaro... Jie pūva, griūva, nyksta.

Dauguma buvusių visuomeninės paskirties raudonų plytų pastatų net nėra kultūros paveldo objektai.

Tie, kurie turi pinigų ir daro - tai dažnai irgi be nuovokos, išgriauna koklines krosnis, pakeičia langus į plastikinius ir pan.

Kai pradėjome apleistų pastatų nuotraukas viešinti - tai buvo tarsi „pakutenimas“ jų savininkams, jie pradėjo teisintis.

Nepatogiai pasijuto Kalotės mokyklos savininkas, sako, kad jau parengtas projektas ir pastatas bus atnaujintas.

Plikių mokyklos pastatą įsigijusi Klaipėdos rajono savivaldybė taip pat kol kas tik žada, kad darys dienos centrą.

Rusnės liuteronai teisinasi, kad jiems priklausančių pastatų būklė bloga dėl lėšų trūkumo.

Daugelis raudonų plytų pastatų panašūs, ar jie buvo statomi pagal tipinius projektus?

Vasilijus: Viešiesiems pastatams buvo formuojami tam tikri pasiūlymai, kokie kartotiniai sprendimai juose gali būti naudojami, bet tai nėra tipiniai projektai.

Konkretūs projektai visada buvo priderinami prie konkrečios vietos. Kuo mažesnis priderinimo poreikis, tuo daugiau kartotinių sprendinių.

Raudonos plytos buvo naudojamos ne tik visuomeniniams pastatams?

Raudonos plytos buvo tradicinė statybinė medžiaga, kuri buvo naudojama net šuns būdoms statyti.

Viešuosius pastatus buvo siekiama suvienodinti stilistiškai, todėl jiems statyti buvo naudojamos raudonos plytos.

Raudonos plytos buvo statybinė medžiaga, kuri buvo naudojama net šuns būdoms statyti.

Bet taip pat raudonas plytas naudojo ir gyventojai savo troboms mūryti. Tai buvo tradicinė, lengvai prieinama statybinė medžiaga.

Architektūros reglamentavimas Prūsijoje, kurios sudėtyje buvo Klaipėdos kraštas, buvo toks, kad net eilinis ūkininkas, norėdamas atnaujinti savo pastatus, turėdavo kreiptis į apskrities architektą ir jis nurodydavo viską: techninius sprendimus, statybines medžiagas, reikalingas jiems įgyvendinti, kur įsigyti tas plytas ir kiek tai kainuos.

Raudonų plytų paklausą vaizdžiai atskleidžia skaičiai: XVIII-XIX a. sandūroje Klaipėdos krašte veikė 3 plytinės, visos prie Klaipėdos, XX a. pradžioje - 22 plytinės.

Koks numatomas projekto „Raudona plyta“ tęstinumas?

Edita: Ateityje norime surengti dar vieną fotografijų ciklą, kuris bus skirtas pasidalinti geraisiais pavyzdžiais, kaip sutvarkyti raudonų plytų pastatai.

Tokių nemažai ir pačioje Klaipėdoje - tai buvęs dujų fabrikas, kuriame įrengtas Automobilių muziejus, Klaipėdos universiteto pastatai, spirito varyklos pastatas Šaulių gatvėje, „Begos“ pastatai.

Jeigu projektas „Raudona plyta“ padės išsaugoti dar bent vieną raudonų plytų pastatą, jį įveiklinti, kad ten vėl šurmuliuotų gyvenimas, tikslas būtų pasiektas.