Audrys Antanaitis

Regioninė kalbos politika: ką veikia kalbos tvarkytojai ir kodėl svarbu saugoti tarmes

Kalba - tautos jungiamoji grandis ir valstybės pamatas. Tai labai aiškiai suprato dar Jonas Jablonskis, kurio bendrinės kalbos sistema gyvuoja ir šiandien, tiesa, modernėdama, prisitaikydama. Bendrinei ir valstybinei kalbai kyla nauji sudėtingi uždaviniai, o regioninės kalbos politikos atnaujinimas - vienas iš jų.

Šalies savivaldybėse valstybinės kalbos vartoseną stebintys ir prižiūrintys kalbos tvarkytojai atlieka kur kas daugiau nei sergėtojų vaidmenį. Regionuose dirbantys specialistai rūpinasi, kad kalba išliktų taisyklinga ir būtų vartojama visose gyvenimo srityse.

Vis dėlto šį darbą apsunkina banalios problemos, būdingos daugeliui sričių - finansavimo stoka ir neatnaujinama įstatyminė bazė.

Pasak Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininko Audrio Antanaičio, kalbėti apie kalbos priežiūrą regionuose labai svarbu, nes dažnai susitelkiama tik į kalbos aktualijas didmiesčiuose ir neakcentuojama, kaip kalba tvarkoma ir prižiūrima kitur, kaip laikomasi kalbos tvarkybos įstatymų, ar kalbos vartosenos priežiūrai pakanka lėšų.

Dėl to naujausias VLKK kalbos forumas buvo skirtas būtent regioninei kalbos politikai aptarti.

Siūlomos reformos, bet procesas stringa

A. Antanaitis pabrėžė, kad regioninės kalbos politikos tema sudėtinga, nes ją supa daug įvairių idėjų, kurios niekaip netampa kūnu.

„Pernai gegužę pasiūlyta reformuoti kalbos priežiūros sistemą, kurią sudaro savarankiški lygmenys - Valstybinė kalbos inspekcija ir savivaldybių kalbos tvarkytojai.

Dabartinė kalbos tvarkybos sistema nėra veiksminga dėl nevienodo savivaldybių administracijų požiūrio į valstybinės kalbos apsaugą.

Kai kur valstybinės kalbos viešojo vartojimo priežiūra yra iš dalies ar visai ignoruojama, kalbos tvarkytojai de facto eina tik savivaldybės dokumentų redaktorių pareigas, o kontrolės funkcija nevykdoma arba vykdoma tik iš dalies“, - vardijo A. Antanaitis.

Pasak jo, valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolės funkcijai skiriamų lėšų dydis nekinta nuo 2006 metų, todėl didinti savo indėlį tenka savivaldybėms, o tai pagrįstai kelia jų nepasitenkinimą.

Taip pradeda suktis užburtas ratas - savivaldybės skiria daugiau lėšų ir reikalauja, kad kalbos tvarkytojai dirbtų daugiau darbų bei skirtų daugiau laiko ne kalbos priežiūros, o kitiems savivaldybės reikalams.

„Visiškai akivaizdu, kad toks kalbos tvarkybos modelis nėra veiksmingas, tačiau situacija nesikeičia jau beveik dvidešimt metų. Kažkada buvo siūlyta kalbos tvarkytojų pareigybes savivaldybėse išvis panaikinti, vietoje jų steigiant inspektorių pareigybes apskrityse, deja, šis pasiūlymas nebuvo gyvybingas, nes jam prieštaravo savivaldybės, be kurių pritarimo reikalas nejudėjo į priekį.

Šiandien akivaizdu, kad nuostata nepasikeitė, tokia reforma tikrai neįvyks, nepaisant išorinio jos logiškumo.

Vadinasi, beliktų grįžti prie dabar darbo grupės pasiūlyto modelio reformuoti kalbos priežiūros ir tvarkybos sistemą išlaikant kalbos tvarkytojus savivaldybėse.

Tam buvo numatyti keli reformos žingsniai: sustiprinti kalbos inspekcijos ir savivaldybių kalbos tvarkytojų ryšius, padidinti kalbos tvarkybai skiriamas lėšas - tam reikėtų apie 650 tūkst. eurų per metus, bei parengti savivaldybių kalbos tvarkytojų darbo ir atsiskaitymo metodiką.

Deja, liūdna, bet ši reforma, kaip ir ankstesnioji, yra įstrigusi. Nors skirtingai nuo senosios, labai aktyviai prieštaraujančiųjų jai nėra“, - apgailestavo VLKK pirmininkas.

Pernai reformos pradžia buvo atidėta dėl pandemijos, šiemet ji neprasideda, nes jos tiesiog nėra nuo ko pradėti - Finansų ministerija, neatsižvelgdama į Kultūros ministerijos prašymą, kitų metų biudžeto projekte neskiria reikalingų lėšų.

„Tiesa, vis dėlto turiu pasakyti, kad Kultūros ministerijos aktyvumas ir apsiribojo vienu raštu.

Pats kreipiausi į Seimo pirmininkę, Seimo valdybos narius, bet rezultatai yra menki, nes kamuolys grįžta į tą pačią aikštės pusę.

Seimo vadovai mano, kad Kultūros ministerija turėjo spausti Finansų ministeriją, kai ši sudarinėjo biudžeto projektą, o dabar valdantiesiems netinka siūlyti pataisas savo Vyriausybei svarstant biudžeto projektą Seime“, - apie projektą, mėtomą tarsi karštą bulvę, kalbėjo A. Antanaitis.

Dvi medalio pusės

A. Antanaičio teigimu, kalbant apie šiandieninę kalbos tvarkybos ir priežiūros padėtį Lietuvoje, reikia išskirti dvi medalio puses.

„Bendrame Lietuvos kalbos politikos kontekste viena jos pusė yra tikrai šviesi - teisinė, institucinė bazė yra: veikia Kalbos komisijos, Inspekcijos,

Terminų banko įstatymai, kalbos institucijos, valstybinė kalba funkcionuoja įvairiais lygiais, galioja nemažai teisinių dokumentų, parengtos kalbos politikos gairės, vykdoma daug skaitmeninės lingvistikos projektų.

Tamsiausią šešėlį kitoje pusėje meta dešimtmečius neatnaujinama įstatymų bazė, o juk nuo jos priklauso aktualioji kalbos politika, kuri, būdama labai logiška, yra gerokai senstelėjusi.

Todėl norėdami eiti atsinaujinimo keliu turime atsakyti patys sau, kokią lietuvių kalbą matome globaliame pasaulyje, kokių turime ambicijų - ar norime, kad ji liktų visaverte informacinių technologijų ir dirbtinio intelekto kalba, mokslo ir studijų kalba.

Taip pat - ką dėl to esame pasiruošę padaryti, kokias funkcijas deleguosime kitoms kalboms, ką turime padaryti, kad ateities pasaulyje galėtume kurti savo kalba“, - pabrėžė A. Antanaitis.

Jam ypač apmaudu, kad valstybinės kalbos tvarkyba regionuose kol kas lieka pilkojoje zonoje.

„Kryptis aiški, dėl maršruto lyg ir sutariame, bet bilieto nusipirkti nepavyksta, nes kasa uždaryta. Ar Vyriausybė ryšis ją atidaryti, parodys artėjantys 2022-ieji metai“, - vaizdingai kalbėjo A. Antanaitis.

Reikia politinės valios

Archyvų nuotr.

Audrius Valotka

Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka svarstė, kad kalbos priežiūra regionuose ir savivaldybėse yra požiūrio į valstybinę kalbą klausimas.

„Jeigu požiūris būtų kitoks, atsirastų ir pinigų bei politinė valia tuos dalykus tvarkyti. Bet dabartinė situacija yra tokia, kad Seimas ir Vyriausybė jau ilgą laiką nuo aukšto kalno spjauna į šituos dalykus. Jei tai būtų pozityvus požiūris, problema spręstųsi. Tai nėra vien finansų problema“, - nuomonę dėstė A. Valotka.

Jo žiniomis, šiemet daugiau nei 30 savivaldybių kreipėsi į Vyriausybę dėl finansavimo didinimo kalbos tvarkytojų veiklai, bet politikai kol kas tam neskiria deramo dėmesio.

„Jeigu savivaldybės būtų aktyvesnės, galbūt būtų kitoks rezultatas, galbūt reikia labiau veikti per savivaldybių asociaciją“, - svarstė Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas.

Efektyvi šviečiamoji veikla

Klaipėdos rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja Daiva Beliokaitė, apžvelgdama kalbos tvarkytojų darbą pastaraisiais dešimtmečiais, priminė, kad Nepriklausomybės pradžioje kalbos tvarkytojo alga buvo viena mažiausių iš savivaldybės tarnautojų.

Šiuo metu valstybės dotacija sudaro apie 30-40 proc., o kitą dalį skiria savivaldybės, reikalaudamos atlikti kitas, kartais visai su kalba nesusijusias funkcijas.

Kalbos tvarkytojų padėtis skirtingose savivaldybėse klostėsi įvairiai dėl panašių, bet kartais ir skirtingų priežasčių.

Pasak kalbos tvarkytojos, beveik dešimtmetį ore skrajojo idėja, galbūt savivaldybėse nebereikia kalbos tvarkytojų, o būtų tikslingiau kurti kalbos inspekcijos padalinius regionuose.

Tačiau nebuvo rimtai galvojama apie tai, kad kalbos inspektorių reikėtų mažiau nei kalbos tvarkytojų iš viso yra, bet padaliniams kainuotų nuoma, įvairios priemonės darbui ir kt.

Kalbos tvarkytojai per visą tą neramų dešimtmetį netylėjo - nei dėl savo lėšų, nei dėl kitų reikalų.

Parengtas ir pateiktas ne vienas raštas, kreipimasis su argumentais Seimo Švietimo ir mokslo komitetui, Vyriausybei, ministerijoms, pačiai Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, Valstybinei kalbos inspekcijai, Savivaldybių asociacijai, kuri visada palaikė kalbos tvarkytojus.

Galutinis taškas kalbos inspekcijos padalinių utopijai padėtas, kai kultūros ministro įsakymu sudaryta darbo grupė nusprendė, kad kalbos tvarkytojai turėtų likti savivaldybėse, nes inspekcijos padaliniai ne tik kainuotų daugiau, bet ir žymiai susiaurintų valstybinės kalbos sritį.

Taigi, kalbos tvarkytojai toliau dirba, prižiūri savivaldybės, vietos žiniasklaidos kalbą, tikrina dokumentų kalbą.

„Viena kolegė skaičiavo, kad apytikriai per metus patikriname apie 10 tūkstančių lapų. Esame kūrybingi ir universalūs žmonės, tad savivaldybės priskiria aibę ir kitokių funkcijų, bet mes, kalbos tvarkytojai, sugebame prisitaikyti išeidami iš siaurų kalbos kontrolės rėmų ir daugelis iš mūsų, vedami misijos saugoti, tausoti ir puoselėti valstybinę kalbą, pradėjo užsiimti šviečiamąja, edukacine ir įvairia kita platesne veikla.

Metams bėgant paaiškėjo, kad tokia prevencinė šviečiamoji veikla daug labiau pasiteisina nei kontrolė - kalbos tvarkytojai rengia straipsnius, organizuoja renginius, dalyvauja kitų institucijų organizuojamuose renginiuose, pristatydami kalbos dalykus, nutarimų naujoves, padeda formuoti kultūrinį ir kalbinį kraštovaizdį, prisideda prie jo sklaidos.

Tai ypač svarbu jaunajai kartai“, - patirtimi dalijosi D. Beliokaitė.

Ji pridūrė, kad, siekiant tvirtos regioninės kalbos politikos ateities, reikia aukštesnių kalbos institucijų bendradarbiavimo, atsinaujinimo, taip pat bendradarbiavimo su kitomis įstaigomis, departamentais, teikiamų pasiūlymų kalbos puoselėjimui, jos prestižo stiprinimui skirtų renginių ir kitų priemonių.

„Šviečiamoji, kultūrinė ir kalbos kontrolės funkcijos turi eiti greta, viena kitai padėti, turi būti ir kalbą kuruojančių, ir prižiūrinčių institucijų“, - akcentavo Klaipėdos rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja.

Svarbu, kaip reaguoja savivaldybės specialistai

Palangos miesto savivaldybės administracijos kalbos tvarkytoja Aušra Laurinavičienė kalbėjo apie tai, kad kalbininko darbui daug įtakos turi tai, kaip jis jaučiasi savivaldybės administracijoje, kaip žvelgiama į jo darbą.

„Kai pradėjau dirbti, mane maloniai nustebino, kai pasakė, kad manęs labai laukė. Jie buvo pasiilgę kalbos tvarkybos, tai sakė ne vienas darbuotojas.

Todėl aš čia jaučiuosi gerai ir džiaugiuosi, kad jie į pastabas reaguoja labai gerai, niekas nesiginčija.

Labai džiaugiuosi tuo, kad savivaldybėse kalbininko pareigybė yra įsteigta išties seniai, nes kai kuriose valstybinėse įstaigose tokia pareigybė atsirado visai neseniai, galbūt tik prieš 10 metų, o kai kur ir dabar jos nėra.

Taigi, savivaldybės yra pavyzdys, kaip reikia tvarkytis su dokumentais ir kiek dėmesio reikia skirti jų kalbai“, - mintimis dalijosi A. Laurinavičienė.

Pasak jos, Palangai aktuali problema yra tai, kad su kalbininkais nederinami viešieji užrašai. Tai kontroliuoja Viešosios tvarkos skyrius.

A. Laurinavičienė taip pat pabrėžė, kad kalbininkai laukia tam tikrų pokyčių - konkrečios darbo metodikos. Ją pagal kalbininkų pasiūlymus ruošia Valstybinė kalbos inspekcija.

Svarbus tarmių vaidmuo

Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė dr. Dalia Urbanavičienė atkreipė dėmesį į tarmes, kurios yra vienos svarbiausių regionų tapatybės elementų.

Pasak jos, atliekami kalbos tyrimai pabrėžia, kad tarmė ir bendrinė kalba suteikia skirtingas galimybes išreikšti pasaulį, tai dvi kalbos prigimtys.

„Bendrinėje kalboje svarbus taisyklingumo kriterijus, todėl dažnai daromas sąmoningas poveikis kalbos vystymuisi. Tuo metu tarmės yra stichiškos, liudijančios nuolatinę kalbos raidą, vartosenos ypatumus. Bendrinės kalbos poveikis tarmėms yra didelis ir pasireiškia tarminio kalbėjimo silpnėjimu“, - kalbėjo D. Urbanavičienė.

Tai galima paaiškinti bandymu lygiuotis į bendrinės kalbos kultūrą, kuri vyrauja viešojoje erdvėje. Taip pat vis dar jaučiami neigiamo poveikio likučiai, kai sovietmečiu mokyklose buvo net draudžiama kalbėti tarmiškai, o tai stipriai paveikė tarmiškos kalbėsenos nykimą.

Dėl to tarmes bandyta apsaugoti ir įstatymais, skatinant etninio kalbos savitumo ugdymą, užtikrinant tarmių, etninių vietovardžių išlikimą ir lietuvių kalboje esančių svetimžodžių keitimą lietuviškais atitikmenimis.

Pasak D. Urbanavičienės, 2013 m. buvo Tarmių metai, kurie parodė, kad dauguma lietuvių pasisako už platesnį tarmių vartojimą.

Klaipėdos universiteto profesorė dr. Dalia Kiseliūnaitė dalijosi nuomone, kad didmiesčiuose gyvenantys žmonės ne visada supranta regioninės kalbos vaidmenį ir svarbą.

„Tai yra neatskiriama tapatybės dalis. Tarmė iš tikrųjų yra gimtoji kalba. Ir žmonės, kurie gimė ir užaugo regionuose, atėję į darželius ir mokyklas bei pradėję mokytis bendrinės kalbos, tampa dvikalbiai. Iš tikrųjų tam žmogui tai yra didelis turtas, nes jis gyvena dviejuose pasauliuose. Kalbininkai į tai labai rimtai žiūri ir yra daug rimtų diskusijų“, - kalbėjo D. Kiseliūnaitė.

Graži kalba turėtų tapti madinga

Archyvų nuotr.

Profesorė dr. Dalia Kiseliūnaitė

Profesorės teigimu, visi supranta globalaus pasaulio keliamą iššūkį, kurį mes, maža valstybė, mažos kalbos atstovai, turime atlaikyti, matydami, kaip keičiasi lietuvių kalbos prestižas.

„Ar jis blogėja, ar gerėja? Galima pamatyti ir to, ir to. Bet turbūt regionų kalbininkų uždavinys virš tų visų darbelių, kuriuos jie dirba, būtų valstybinės, norminės, taip pat ir regiono kalbos, prestižo kėlimas visuose darbuose“, - VLKK forumo metu mintimis dalijosi D. Kiseliūnaitė.

Pasak profesorės, svarbu kalbos prestižo didinimu sudominti jaunimą, kad graži kalba jiems taptų šaunumo matu.

„Reikėtų siekti, kad gražiai lietuviškai kalbėti taptų išsilavinimo, gero tono ženklu. To nepadarysime per dieną, bet šia kryptimi dirbama. Reikia ieškoti būdų, kad jaunimui būtų aktualios ir patrauklios ne tik „žalios“ idėjos, ekologija, aplinkos tvarumas, bet jiems rūpėtų ir kalbos ekologija, o gražiai kalbėti taptų madinga, jaunimas norėtų savo kraštą daryti gražų ir per gražią kalbą“, - kalbėjo D. Kiseliūnaitė.



Straipsnis remiamas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pagal Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programą.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder