Kūrėjo sąvoka ant Lietuvos yra visiškai devalvuota. Ypač atsiradus galimybei tam tikrus procesus automatizuoti. Mūsyse labiausiai vyrauja copy-paste pseudokultūra ir brutalus nihilizmas su mase necenzūrinės leksikos bei vizualikos. Nuogam įbristi miesto centre į upę - performansas, "meninė" akcija, atseit,kaip ir parodyti viešoj vietoje nuogą užpakalį ar genitalijas. Visas "kūrybinis" procesas - ką dar kvailesnio ar brutalesnio išmislyti. Tam nereikia įvaldyti amato, nereikia ir kitų profesinių kompetencijų. Pakanka įžūlumo ir parašyti projektą finansavimui. Kažkodėl laikoma "menininko" laisvės viršūne nepaisyti elementarios pagarbos ir etiketo (jei apskritai apie tai yra supratimo) viešuose vietose ir renginiuose. Ir nedrįsk tokio veikėjo pavadinti tiesiog driskiumi - jis meninykas, kuriam svetimos miesčioniškos nulaižytos, sukurtos ir nugludintos iš kartos į kartą, "apsiseilėjusios" taisyklės. Ateiti į apdovanojimus prikalus - meniška, o jausti pareigą pasirišti bent šlipsą, nekalbu jau apie bent padorius batus, - miesčioniška. Beje, iš kur tie parėdai, jei viską praputai, o beliko tik pernykštė nuskalbta (prieš pora savaičių paskutinį kartą) maikė ir nukleišti kedai. Taigi menininkai... Menininkams mes galime būti atlaidūs, kai jie nesityčioja, sąmoningai nepjauna grybo, nepiktnaudžiauja (net ir "protesto vardan") tavo emocijomis ir padorumu. Nes menas - tai yra šiek tiek daugiau, nei pseudo"menininko" ego patenkinimas. Tiek architektūroje, vizualiniuose menuose, tiek muzikoje, teatre ar literatūroje. Taigi, menininkai, būkite sąžiningi savo publikos ir apskritai visuomenės atžvilgiu, tada ir mes būsime jums atlaidūs :)