Rimas Tuminas

Režisierius Rimas Tuminas turi Lietuvos jausmą

Lietuvių režisierius Rimas Tuminas sausio 20-ąją mini savo 70-ąjį gimtadienį. Mini toli nuo Lietuvos, dar toliau nuo Maskvos, politiškai neutraliame Italijos mieste - Venecijoje.

Rimas Tuminas turi Lietuvos jausmą

Jis dar nenusipirko šuns, su kuriuo žadėjo kalbėtis išėjęs užtarnauto poilsio, jo teatrinė kelionė vis dar tęsiasi ir jis dar turi naujų progų pasakyti, kad yra, anot jo, mažos, riteriškos, drąsios, bet kartu darbščios bei paprastos tautos atstovas.

Organizatorių nuotr.

Jis apkrėstas gyvenimu

Komentuoja aktorė, Nacionalinės premijos laureatė Eglė GABRĖNAITĖ:

„Prieš Tuminui išvykstant į Veneciją, labai ilgai šnekėjausi su juo. Vyko susirinkimas, mes sėdėjome dviese prie staliuko, lyg ir iškrisdami iš konteksto ir aš supratau, kad pirmą kartą mes abu taip ilgai kalbamės.

Organizatorių nuotr.

Man visada patiko tai, ką daro R.Tuminas, jam didelę pagarbą jaučiau, bet į jo teatrą atėjau būdama subrendęs žmogus, tad mūsų bendravimas buvo toks: iš tolo.

Apskritai esu kaip katinas, kuris vaikščioja vienas.

Mokykloje auklėtoja sakydavo apie mane: gera mergaitė, bet kaip nekolektyviška... Man iš principo būna sunkumų dėl draugysčių teatre ir taip toliau, bet Rimas man buvo dovana.

Kai Tuminas pakvietė į savo teatrą, „akademikai" (Akademinio dramos teatro aktoriai - D.Š.) graudeno: kur tu eini, čia vaidini pagrindinius vaidmenis, o ten būsi kaip našlaitė, - nebus nei teatro, nei vaidmenų...

Nepamenu, kad aš būčiau kada nors pasigailėjusi, jog išėjau pas Tuminą.

Jau tiek metų vaidinta teatre, tiek dirbta su studentais, jau net profesore tapau, jau turėčiau viską žinoti, tačiau man iki šiol neaišku, ar įmanoma išmokyti žmogų, tarkim, aktorystės.

Mano giliu įsitikinimu, išeini vaidinti su Valentinu Masalskiu ir tarytum Dievas pabučiuoja į pakaušį: pamatome vienas kitą ir atsiranda visiškas pasitikėjimas. Toks pasitikėjimas būdingas ir Rimui.

Organizatorių nuotr.

R.Tuminas su Vachtangovo teatro aktoriais. Stasio Žumbio, Eltos nuotr.

Aš niekad neužmiršiu, kaip mes repetavome „Vyšnių sodą" ir jis man sakydavo: „Gabrėnaite, daryk pati, ką išmanai, ir mes lyg susitardavom: pamatydavau jo sėdinčio salėje akis, ir viskas, ir nereikėjo žodžių.

Tai yra dovana. Ir režisierė Irena Bučienė man buvo dovana, ir Henrikas Vancevičius, kuris priėmė mane jauną į dramos teatrą, ir Tuminas buvo ta dovana. Bet žinot, kas būna po jos? Būna labai sunku dirbti su kitais.

Dar man Dievas padovanojo Kristianą Lupą. Išeitų, kad man sekėsi gyvenime...

Sėdėjome vienas prieš kitą sausio pradžioje, ilgai ilgai kalbėjomės.

Žiūrėjau į Rimą, mačiau, kad jis blogai jaučiasi, bet kokios buvo jo akys! Jos buvo pilnos gyvybės, pilnos džiugesio, ir aš, neretai nusivariusi nuo bėgiojimo per tris teatrus ir kažkokio meno darymo, paklausiau, kaip jis laikosi, o jis be perstojo vien apie teatrą ir kalbėjo.

Klausiu: Rimai tau gerklės neskauda, o jis: „Ai bėgu į sceną ir parodau, jei pasakyti negaliu"...

Ėjau po pokalbio namo, galvojau, va, tau ir didžiausias paradoksas: jokios ligos jame nepamačiau. Aš mačiau šviesias akis, kuriose glūdėjo toks tikėjimas, toks tikėjimas...

Kur gauti tų vitaminų, kuriuos susileidus akys pradėtų šviesti?.. Aš tokia įkvėpta grįžau namo.

Kartais su Regimantu Adomaičiu susiskambinam, susitinkam kartais, ir aš jį vis klausdavau, turėdama galvoje teatrui skirtą gyvenimą, „ar vertėjo?"

Bandau nuteikti priešingai, nes tiek kartų mėginau išeiti iš teatro, bet taip neišeinu ir neišeinu...

O kai pernai per savo vadinamąjį jubiliejų atsibudau ir pažiūrėjau pro langą, dangus toks pilkas, tokia ramybė ir progarsiai savęs paklausiau: ar vertėjo? Vertėjo.

Suprantu Rimą, kuris tuomet, kai man buvo keturiasdešimt, sakė: „Baikit, nežinau, ką su tais senais aktoriais daryt." Jėzau, galvojau, man dar tik keturiasdešimt, bet dabar, kai pastaruoju metu dirbu su jaunais įdomiais režisieriais, Rimą suprantu: jie visiškai kitokie, negu mes.

Aš visą laiką nuo jų bėgu, nuo studentų, nuo jaunų, aš pasiilgstu žilų žmonių, ir visada susiduriu su jaunais. Ir Rimas kalbėjo apie jaunus žmones: „Va čia yra jėga." Žiūrėjau į Rimą ir galvojau, Dieve, iš kur jis jaunų kalbą žino, pats būdamas jau metuose...

Rimas apkrėstas ne, nevadinčiau teatru, kad neskambėtų patosiškai, - apkrėstas gyvybe, gyvenimu. Jis kupinas gyvenimo.

Sakau, ėjau namo pėsčia ilgą kelią ir galvojau apie retą įkvėpimo metą, ėjau galvodama, kad kartu su juo būsiu pamačiusi šviesą šiais niūriais, pykčiu, neapykanta, bruzdėjimais paženklintais laikais. Ir net dingtelėjo, kad gyvenimas nuostabus.

Yra Tas, kuris, kaip sakydavo Henrikas Kurauskas, pabučiuoja tave į pakaušį."

Lietuvoje Rimo Tumino tiesiog trūksta

Komentuoja teatro tyrinėtoja Daiva ŠABASEVIČIENĖ:

„Norėčiau atkreipti dėmesį į R.Tumino spektaklį, kuris liko už teatro istorijos ribų, nebuvo išsamiai aprašytas ir galbūt per mažai teatro kritikų pamiltas.

Spektaklis „Lituanika", manau, Lietuvos teatro istorijoje bus pradėjęs naują erą.

Šviesaus atminimo Saulius Macaitis, tarkim, minėjo, kad tai yra apskritai vienas geriausių lietuvių spektaklių, jis jame įžiūrėjo tokią šviesą, kuri kitiems kritikams praslydo pro akis ir kuri persikėlė ir į kitus, su valstybės ir žmogaus istorija susijusius, spektaklius „Madagaskaras", „Mistras".

Organizatorių nuotr.

Čia R.Tuminas pasirodė kaip burtininkas, visiškai nauju rakursu pavairavęs ir dramaturgiją.

Manau, kad viena ryškiausių jo ir šviesaus atminimo Fausto Latėno vienybės užuomazgų buvo būtent „Lituanika"; šis spektaklis šiandien būtų neįtikėtinai reikšmingas ir gausiai lankomas, tačiau anuomet taip ir liko nesuprastas.

Aktorius Arūnas Sakalauskas labai tiksliai yra pastebėjęs, kad Tuminas ne apie emocijas kalba, o apie jausmą.

Organizatorių nuotr.

Rimas Tuminas ir aktoriai Kazimiera Kymantaitė bei Jonas Noreika. Eltos archyvo nuotr.

Tuminas turi Lietuvos jausmą, - štai dėl ko jis Lietuvą gal labiau už mus visus myli; jis be galo myli Lietuvą.

Jis nėra politikas, nors visuomet aplink jį politikai sukaliojosi, po Nepriklausomybės teatras ne vienam politikui yra padėjęs per rinkimus ir, aišku, ne vieno jų konkrečiais darbais smarkiai nusivylęs.

R.Tuminas niekada nebuvo apolitiškas, bet man atrodo tik retas menininkas supranta, kad ne partijos ir ne jų kryptys, o žmogus - pirmiausia.

Kad galbūt reikėtų partijas išnaikinti, kad, pagaliau padėję kovos ginklus prieš gera arba bloga, pradėtume vertinti žmones.

Režisieriaus Rimo Tumino Lietuva niekada nepamirš, nes jis ne tik kūrė spektaklius, bet pastatė ir teatrą. Vienintelį teatrą atkurtos Nepriklausomybės laikais.

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras lig šiol yra Tumino teatras.

Tai yra teatras, kuris Tuminui vadovaujant susiformavo iš aktorių trupės (daugiausia iš spektaklio „Čia nebus mirties") ir pradėjo veikti 1990 m. kovo 2 dieną.

Organizatorių nuotr.

Maestro Rimas Tuminas su dukra režisiere Gabriele Tuminaite. Stasio Žumbio, Eltos nuotr.

O Antono Čechovo „Trijų seserų" premjera, įvykusi 2005 m. lapkričio 11 dieną, žymi Valstybinio Vilniaus mažojo teatro atidarymą rekonstruotame istoriniame pastate, pačiame Vilniaus centre.

R.Tuminas gal ne tiek rūpinosi savo spektaklių išlikimu, bet jausdamas, kad gyvenimas labai smarkiai kinta ir atsiranda visai kiti teatriniai modeliai, savo spektaklius vis dėlto restauruodavo, matyt, pasikliaudamas menininko intuicija, kad spektaklis nėra vien jo kūryba.

Organizatorių nuotr.

R. Tuminą ir šviesaus atminimo kompozitorių Faustą Latėną siejo kūrybinė bendrystė. Stasio Žumbio, Eltos nuotr.

Spektaklis jam yra ir tam tikro laiko, tam tikro grožio ir tam tikrų prasmių sustabdymas, taip sumažinant atstumus tarp žiūrovo ir jį supančio pasaulio, kad žiūrovas prieš pasaulį atsidurtų kaip prieš didžiulį meno kūrinį.

Kartais reikia labai daug pastangų, kad per spektaklius galėtume matyti ir jausti. O R.Tuminas tą jauseną ima ir priartina prie spektaklio ir tada jautiesi, kad stebi pasaulį iš labai labai arti.

Nors jis gali būti ir labai galingas, ir labai didžiulis, bet jis yra arti tavęs.

Tuminas liko nesuprastas, kai išvyko į Maskvą.

Organizatorių nuotr.

Aktorius Regimantas Adomaitis ir Rimas Tuminas. Eltos nuotr.

Jis išvyko dar ir dėl to, kad jo teatrinė samprata, vizijos geriausiai skleidžiasi didžiųjų erdvių masteliuose. (Jo teatrinė kelionė iki „Karo ir taikos" Maskvos J.Vachtangovo teatre - geriausias įrodymas.)

Todėl švenčiant Tumino jubiliejų galime sulaukti ne vien sveikinimo kalbų, nes visiems, kaip pasirodė, tiesiog Tumino trūksta.

Organizatorių nuotr.

Rimas Tuminas (dešinėje) su režisiere Irena Bučienė ir rašytoju, aktoriumi Pranu Treiniu. Redakcijos archyvo nuotr.

Jo sukurtas meninis laukas, įvairios palankios aplinkybės menui skleistis išnaudojamos tik iš dalies. Ir niekam nerūpi jo asmeninis pasirinkimas, jo asmeninis gyvenimas, pažiūros, visiems Tumino reikia čia ir dabar, tad jam nebus atleista.

Režisierius sako: „Reikia pamažu išeiti ir apskritai jaustis svečiu. Atėjai į teatrą, ir jauskis svečias. Kai buvome jauni ir mums reikėjo namų, aš teigiau, kad teatras turi būti namai. Bet reikia pratintis suprasti, kad tu esi laikinas svečias.

Ne tik žemėje, bet pirmiausia - teatre."

Visur, kur dirba, Tuminas yra laukiamas, gerbiamas, ir kiekviena trupė po išsiskyrimo išgyvena akivaizdžią krizę.

Organizatorių nuotr.

Rimas Tuminas ir aktorius Jevgenijus Kniazevas. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Rusijos spauda ne kartą stebėjosi, kaip Tuminui per gana trumpą laiką iš skirtingų aktorių pavyko sukurti galingą ansamblį, o vos praėjus metams po jo vadovavimo pradžios (2007) J.Vachtangovo teatrą paversti Rusijos teatro lyderiu.

Šiandien Tumino teatro kelionė tęsiasi kuriant Henriko Ibseno „Šmėklas" „Goldoni" teatre, Venecijoje.

Matau, kad šiandien Lietuvoje R.Tumino labai trūksta, bet yra vilties, kad, duos Dievas, jis, nutraukęs sutartį Rusijoje, kaip kažkur skaičiau (nežinau, ar tiesa), tiesiog grįš į Mažąjį teatrą ir gal sukurs meno kūrinį, kurį pamatysime Lietuvoje ir kuris pratęs lietuvių režisūros renesansą."

Organizatorių nuotr.

Rimas Tuminas ir Rusijos kino aktorė ir estrados dainininkė Liudmila Gurčenko. Redakcijos archyvo nuotr.

Informacija

Režisierius Rimas Tuminas gimė 1952 m. sausio 20 d. Kelmėje. 1974 m. baigė TV režisūros studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, 1978 m. - režisūrą Valstybiniame A.Lunačiarskio teatro institute (GITIS) Maskvoje (Josifo Tumanovo kursas). 1979-1990 m. kūrė spektaklius Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar - Nacionaliniame) dramos teatre.

Nuo 1981 m. dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (iki 1992 m. - Lietuvos valstybinė konservatorija), Vilniaus dailės akademijoje, docentas (1998 m.). 1990 m. įkūrė Vilniaus mažąjį teatrą (nuo 1997 m. - Valstybinis Vilniaus mažasis teatras), jo meno vadovas. 1994-1998 m. - Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro vadovas, 1998-1999 m. - Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius. Nuo 2007 m. - J. Vachtangovo valstybinio akademinio dramos teatro Maskvoje meno vadovas.

Organizatorių nuotr.

Rimas Tuminas pastatė daugiau kaip 70 spektaklių, garsinančių ne tik Lietuvos, bet ir užsienio teatrus.

Šio režisieriaus sukurti spektakliai gastroliavo JAV, Kanadoje, Anglijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Islandijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Airijoje, Italijoje, Austrijoje, Belgijoje, Kolumbijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje, Meksikoje ir kitur; ne vienas jų pelnė įvairius prizus tarptautiniuose teatrų festivaliuose.

Organizatorių nuotr.

Geriausias režisierius Rimas Tuminas (1995 m.). Eltos archyvo nuotr.

J.Vachtangovo teatro aktoriai Rimui Tuminui lietuviškai dainuoja „Dangus tau dovanojo aukštį" iš miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda"

 (4)

Sidebar placeholder