Romanas „Imanuelio kelias“ įplieskė intrigą apie filosofo moteris

Mintimis apie naująjį savo romaną ir I. Kantą dr. J. Sučylaitė sutiko pasidalinti ir su „Vakarų ekspreso“ skaitytojais.

Artėjant I. Kanto 300-osioms gimimo metinėms biblioteka paskelbė konkursą sukurti grožinės literatūros kūrinį apie šį filosofą ir jūs ėmėtės šio iššūkio. Kodėl jus sudomino Imanuelio Kanto (Immanuel Kant, 1724-1804)asmenybė?

Aš apskritai daug ką mėgstu bandyti. Ši kartą taip pat ėmiausi šio darbo iš smalsumo.

Prisipažinsiu, kad nebuvau iš tų žmonių, kurie labai domisi I. Kanto filosofija. Žinoma, buvau ją skaičiusi, galbūt tam tikru laiku ji ir man padarė tam tikrą įtaką.

Tačiau rašyti grožinės literatūros kūrinį apie filosofą, kuris savo veikaluose samprotauja apie grynojo proto kritiką, kuris visą savo dėmesį buvo sutelkęs į begalines refleksijas, ką jis matė, skaitė ir kas iš to, kaip jis tą klausimą supranta ir nuolat sukosi savo minčių rate - nedėkinga situacija.

Visa kita jam ne tiek daug reiškė, tačiau jaunystėje vienu metu buvo ir jo gyvenime vyno gėrimo etapas, nes jis pajuto, kad reikia ir atsipalaiduoti, kad neįkristų į visišką melancholiją.

Žinoma, kad I. Kantas visą gyvenimą buvo viengungis, pedantas, garsėjo tokiu punktualumu, kad pagal jį tikrindavo miesto laikrodžius...

O dauguma skaitytojų iš grožinės literatūros tikisi visokių intrigų, meilės istorijų, aistrų, sėkmių, nesėkmių...

Turėjote idėją, apie ką rašysite ir kokio žanro kūrinį?

Kai rašiau paraišką konkursui, galvojau apie apysaką. Maniau, kad visas pasakojimas suksis apie vieną žmogų, tad kūrinio neverta vadinti romanu, tačiau kai pradėjau rašyti, atsirado ir daugiau veikėjų, tad apimtis išėjo nemaža. Taip parašiau romaną.

Jį rašydama vadovavotės istoriniais šaltiniais ar labiau jo veikalais?

I. Kantas - istorinė asmenybė, kuri gyveno prieš beveik 300 metų. Rankraščių, liudijimų apie jo gyvenimą nėra daug.

Kadangi aš ne istorikė, aš netikrinu šaltinių objektyvumo, tačiau nesinorėjo juodą drabužį siūti baltais siūlais, tad rėmiausi liudijimais ir šaltiniais.

Rankraštis jau atiduotas redaguoti. Kaip jaučiatės?

Jaučiu šiokį tokį vidinį susierzinimą, lyg būtų per greitai gimęs kūdikis.

Jaučiu, kad romane ne viskas išplėtota taip, kaip norėtųsi, gal trūksta įtampos, konflikto ir, ko gero, dar prikišiu prie jo nagus.

Psichologė, rašytoja dr. Jūratė Sučylaitė neseniai užbaigė Imanueliui Kantui dedikuotą romaną „Imanuelio kelias“.

Apie ką jūsų romanas, kokios pagrindinės jo siužetinės linijos?

Knygą pavadinau „Imanuelio kelias“. Pasakojimą stengiausi išdėstyti chronologiškai.

Nelindau į tą laiką, kai I. Kantas jau tapo Karaliaučiaus profesoriumi ir buvo pripažintas bei gaudavo didžiausią profesoriaus atlyginimą visoje Prūsijoje.

Man buvo įdomi jo istorija, jo kelias iki to ir ypač tie momentai, kai jam nepavykdavo.

Juk jis iš pirmo karto nebaigė universiteto, nes neapsigynė savo pirmojo magistro darbo. Beje, vėliau savo knygą išleido būtent šio darbo pagrindu.

Grafienė Kaizerling

Kodėl I. Kantas neapsigynė savo pirmojo magistro darbo?

Aš ne istorikė. Mano prielaida, kad taip galėjo nutikti todėl, kad jis tą darbą parašė vokiečių kalba, o tuo metu viskas buvo rašoma lotynų kalba.

Pažymėtina, kad apskritai jam tie studijų metai buvo labai sunkūs, jis išgyveno didelį skurdą.

Tas jo ėjimas per kliūtis man buvo įdomiausias.

Pati esate psichologė. Kokias I. Kanto būdo savybes išskirtumėte, kurios padėjo jam pasiekti mokslo aukštumų?

Stipri motyvacija. Jis turėjo tikslą ir drąsiai jo siekė.

Jis visiškai nebuvo išlepęs ir nesitraukė nuo jokių sunkumų ir bėdų, o pats ėjo juos pasitikti. Jis gyveno be jokio gailesčio sau ir pasiteisinimų, vadovaudamasis Cicerono citatomis.

Tuometinėje Prūsijoje visi žmonės turėjo rengtis tvarkingai, tačiau drabužiai dyla, suplyšta švarko rankovė ar dar kas nors. Kai I. Kantas išnešė savo švarką pataisyti siuvėjai, skolinosi bendramokslio kambarioko švarką, nes jis pats nei antro švarko, nei batų neturėjo.

Išgyveno I. Kantas tik iš privačių pamokų savo draugams. Mokslas jam sekėsi labai gerai, jis konsultuodavo draugą, kad turėtų už ką lėkštę sriubos suvalgyti.

Ir tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis studijuodamas jis neapsigynė baigiamojo darbo. Juk turėjo sudužti visos svajonės, pasitikėjimas savimi. Tai buvo didžiulė rizika palūžti, tačiau jis nepalūžo.

Jo sugebėjimas siekti tikslo nepaisant aplinkybių, jo kryptingumas mane sužavėjo labiausiai.

I. Kantas gimė ir augo Karaliaučiuje, tačiau jo tėvas Jonas Jurgis Kantas į Karaliaučių atsikėlė iš Klaipėdos. Žinoma, kad Klaipėdoje gyvenęs Kanto prosenelis vokiškai nemokėjo. Vieni tyrinėtojai jį kildina iš baltų - kuršių arba lietuvių, kiti - iš škotų imigrantų. Ar jūsų romane paliečiama I. Kanto lietuviškumo tema?

Ši tema man buvo labai įdomi. Pats I. Kantas save laikė Karaliaučiaus vokiečiu. Jis augo kaip vokietis, namuose jis girdėjo vokiečių kalbą ir rašė vokiškai.

Man buvo įdomu, kodėl jo tėvas nepalaikė ryšių su Lietuva. Darau prielaidą, kad taip nutiko todėl, kad po motinos mirties jis, būdamas jaunuolis, galėjo labai skaudžiai priimti kitos moters atėjimą. Būtent tada jis išvažiavo iš Mėmelio į Karaliaučių ir niekada negrįžo.

Nors Imanuelio krikštynose dalyvavo toks Varkalis iš Klaipėdos krašto, tačiau ryšio su šiuo kraštu nebuvo.

Imanueliui lietuvių kalba atrodė įdomi, egzotiška. Kai jis neapsigynė magistro darbo universitete, išvažiavo mokytojauti Jučiuose (dab. Vesiolovka), netoli Gumbinės, kur turėjo galimybę pažinti lietuvių valstiečių gyvenimą.

Dar man įdomi buvo pastoriaus Franco Šulco asmenybė, kuri turėjo daug įtakos I. Kantui. Jis Karaliaučiuje padėjo I. Kantui iš neturtingiems vaikams skirtos mokyklos pereiti į Frydricho kolegiją, ruošiančią vaikus universitetui.

F. Šulcas vienu metu vadovavo lietuvių kalbos seminarui Karaliaučiuje, palaikė protestantišką ideologiją, kad Dievo žodis turi būti skelbiamas gimtąja kalba, ir lietuvišku keliu nukreipė K. Donelaitį. Gaila, kad K. Donelaitis ir I. Kantas nesusitiko.

F. Šulcas norėdavo ir gebėdavo sutaikyti konfliktuojančias puses. Noras derinti priešybes, siekti santaikos būdingas ir I. Kanto charakteriui. Manau, kad šis charakterio bruožas jam atėjo iš šeimos ir F. Šulco.

Beje, geriausi I. Kanto draugai jo studijų metais Vliomeris ir Heilsbergas buvo iš Ragainės ir pasižymėjo ryškiomis simpatijomis lietuvių kalbai, lietuvybei ir pan. Heilsbergas rašė prakalbą Milkaus žodynui.

Kuo jūsų romanas bus įdomus šiuolaikiniam skaitytojui?

Manau, kad skaitytojui bus įdomu pažinti kultūrinį Prūsijos kontekstą, kurio paveldėtojai iš dalies esame ir mes, ne tik Vokietija.

Sakyčiau, kad šis romanas - tai pažintis su prūsiškąja Lietuva prieš 250-300 metų.

Sakėte, kad nebūna romano be meilės istorijos. Ar atras skaitytojai ją „Imanuelio kelyje“?

Moterų I. Kanto gyvenime buvo. Smalsu sužinoti, kiek toli buvo nueita. Ar tai buvo tik susižavėjimas, ar tik intelektualinis bendravimas, o gal buvo kažkas daugiau...

Pats I. Kantas yra pasakęs, kad grafienė Kaizerling jį pakeitė, išmokė daug naujų dalykų... Buvo ir dar keletas moterų... Kokių? Paskaitysite romane „Imanuelio kelias“.