Rūta Bunikytė: „Monoopera „Prima donna“ – vienos moters balsas ir daugybė sielų“

Pagrindinę emocinę ir muzikinę šios istorijos ašį įkūnys solistė Rita Petrauskaitė, kurios balsas taps tiltu tarp realybės ir scenos pasaulio. O apie kūrinio idėją, jo filosofinį sluoksnį ir kūrėjo dialogą su žiūrovais pasakoja režisierė Rūta Bunikytė.

Kaip gimė mintis statyti monooperą „Prima donna“? Kokių galimybių atveria toks žanras?

„Prima donna“ atitinka monooperos kriterijus: ją atliks viena solistė – sopranas – su instrumentiniu kameriniu pritarimu, siužetas koncentruojasi į vieną žmogų, jo dramą. 

Tekstų ir scenarijaus autorė esu aš, tačiau muzikinė partitūra sudaryta iš įvairių kompozitorių žinomų operų arijų. Todėl aš linkusi šį spektaklį veikiau vadinti muzikine istorija. Idėją brandinau labai seniai. 

Ji tarsi laukė savo solisto. Lankydamasi koncertuose žvelgdavau į dainininkus: atlikėjai paprastai demonstruoja balso virtuoziškumą. Jis perteikia artisto vidinį pasaulį, tačiau viskas tarsi užrakinta po tradiciniu koncertiniu atlikimo šydu. 

Norėdavosi, kad solistas drįstų išlipti iš puošnaus rūbo, išeiti iš sustingusios atlikėjo pozos ir papasakotų muzikinę istoriją pirmu asmeniu, kaip asmenybė. Taip gimė idėja sukurti individualizuotą muzikinę istoriją. 

Tai – ne koncertas, ne opera, ne monologas, ne drama, bet viskas viename. Plėtodama šią idėją, uždaviau sau klausimą: ką vienas solistas galėtų pasakyti žiūrovui ir kodėl? Geriausia yra kalbėti apie tai, ką jaučiame, kas glaudžiai siejasi su mūsų patirtimi. 

Apie ką ši monoopera – kokias temas ir emocijas norite perteikti žiūrovams?

„Prima donna“ itališkai reiškia „pirmoji dama“, operoje tai – pagrindinė solistė. Spektaklis pasakoja teatro solistės, kuri ilgą laiką buvo pagrindinių vaidmenų atlikėja, dramą. 

Jos kūne tūno ryškiausi operų personažai, nuo naivios Lauretos iki tragiškos Margaritos, nuo koketiškos Miuzetės iki savęs atsižadančios Undinės. Visi personažai pasidaliję atlikėjos kūną ir sąmonę. Jie gyvena ir sprendžia problemas ne tik teatro scenoje, jie dominuoja ir realiame gyvenime. 

Virtę primadonos kaulų čiulpais, jie siekia išlikti tikrame kūne. Kartais ji jaučiasi apsėsta svetimų gyvenimų, o kartais pamesta. Išdraskyta personažų emocijų, pradeda gyventi kreivų veidrodžių pasaulyje. Įsisupusi į teatro gyvenimą, solistė tampa tik laidininku ir klausia savęs: „Ar aš – tik tobula klausa kitų gyvenimams? Kas tas žmogus, žvelgiantis į mane veidrodyje?“ 

Sėdėdama savo užuovėjoje, savotiškoje klausykloje – grimo kambaryje, ji atlieka išpažintį sau ir prieš save, ieškodama savojo „aš“. 

Dar kartą susitapatindama su savo ryškiausiais personažais, ji rankioja daleles savęs ir bando jas surūšiuoti, sutvarkyti, sudėlioti. Scenos žmogaus gyvenimas visada tiesiogiai susijęs su jo atliekamu personažu scenoje. 

Norėdamas perteikti kito žmogaus būtį, esi priverstas perleisti jo patirtį per savo patirtį, jo mąstymą per savo mąstymą. Kartais tų gyvenimų būna tiek daug, o gal jie daug stipresni už tave, tad pradeda kelti sąmyšį tavo sąmonėje. Tada tu priverstas ieškoti savo laiko, savo veido, savo balso šeimininko.

Monooperą atliks solistė Rita Petrauskaitė. Kodėl jai pasiūlėte kurti šią monodramą? 

Rita Petrauskaitė yra vienas unikaliausių balsų Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Jos soprano emocinis diapazonas driekiasi nuo švelniausios lakštingalos iki stiklą rėžiančio skausmo. Svarbu ir tai, kad ji yra didelę sceninį patirtį turinti solistė. 

Ritos sceninis kelias nuo antraplanių vaidmenų karjeros pradžioje ją atvedė iki pagrindinių partijų, ji savo kūryboje žygiavo nuo komedijos iki tragedijos, nuo dainos iki teksto. 

Ši dainininkė scenai ji paaukojo didelę savo gyvenimo dalį. Jos erudicija, atsidavimas darbui ir eksperimentui yra tai, ko reikalauja šis žanras. Manau, kad Rita Petrauskaitė ir monoopera „Prima donna“ tiesiog sulaukė vienas kito. 

Su kokiais iššūkiais susiduriate statydama monooperą?

Šiuo metu sprendžiu dramaturginius klausimus. Dirbdama su dramos spektakliais, dažnai rūpindavausi dramaturgija, tačiau muzikinio teatro specifika neleido stipriai manipuliuoti jau esamu tekstu. 

Tad šiuo metu tenka daryti tai, ką dariau gana senai. Operuoti egzistencinių klausimų filosofija ir ieškoti psichologinio pateisinimo žodžio ir veiksmo bendrystei scenoje. Lakoniškai ir tiksliai žodine forma išreikšti klausimų ir galimų atsakymų labirintą sąmonei. Scenarijus netrukus bus baigtas ir pradėsime scenines repeticijas.

Kaip manote, kokias patirtis publika išsineš pamačiusi spektaklį „Prima donna“? Ko tikitės žiūrovams?

Į šį klausimą visada atsakau vienodai. Mano tikslas – dialogas. Negali programuoti spektaklio sėkmei ar nesėkmei. Noriu kurti pokalbį tarp sceninio veiksmo ir žiūrovo pojūčių. Jei jis įvyks, tikslas bus pasiektas. 

O koks jis bus, ką žiūrovai išvys, pajaus ar nepajaus, nuspėti ar programuoti negaliu. „Prima donna“ – tai atviras, kūrėjo vidų apnuoginantis monologas, keliant klausimą „kas aš?“, kurį sau gali užduoti kiekvienas žmogus.