Salantų „Ameriką“ norėtų išsaugoti

Svarbus istorinis taškas

Salantų miesto seniūnė Jolanta Ažondenienė tikino, kad gyventojams skaudu matyti nykstantį pastatą, pirmiausia, dėl jo simbolinės vertės. Kadaise čia veikė užeiga – viena iš kelių toje valdoje buvusių pastatų.

? „XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje ši vieta buvo svarbus taškas žmonėms, išvykstantiems į užsienį. Dažniausiai jų tikslas būdavo Amerika“, – kalbėjo ji. Pasak seniūnės, vietos žydų bendruomenės atstovai padėdavo organizuoti emigraciją: tvarkydavo dokumentus, lydėdavo iki Vokietijos uostų, iš kurių laivai išplaukdavo į JAV. 

Iš šios vietos išvyko ne vienas jaunuolis, ne viena šeima. „Jų gyvenimai pasikeitė būtent nuo šio taško – nuo Salantų karčemos, pramintos „Amerika“, – kalbėjo J. Ažondenienė.

Smuklė pastatyta XVIII a. pab.–XIX a. pr. Naujųjų Salantų (Užtiltės) kaime, prie pagrindinio kelio, jungiančio Salantus su Kretinga ir Darbėnais. 

Istorijos žinovas, tyrinėtojas, taip pat salantiškis Paulius Vaniuchinas „Pajūrio naujienoms“ priminė šio pastato tiek istorinę, tiek simbolinę reikšmę: „Šis pastatas yra svarbus ne tik emocine prasme, kurią gyventojai šiandien prisimena, bet ir istorine. Kadangi tai – akmeninis pastatas, o tokių visoje Lietuvoje yra nedaug.“

Anot istorijos žinovo, valda priklausė grafams Tiškevičiams. XX a. pr. joje rinkdavosi Salantų ir aplinkinių valsčių jaunuoliai, pasiryžę nelegaliai emigruoti iš Rusijos imperijos (Lietuvos) ir ieškoti darbo Amerikoje. „Karčemoje jie pasirašydavo sutartis su Kretingos arba Klaipėdos agentais, kurie įsipareigodavo už sutartą sumą pervesti juos per Rusijos–Vokietijos sieną, nugabenti iki Hamburgo uosto ir nupirkti šipkortę, arba laivo bilietą, kelionei į Ameriką. Dėl šios priežasties pastatas buvo vadinamas „Amerika“ arba „Amerikos vartais“. Uždarius smuklę, XX a. pastatas naudotas kaip gyvenamasis namas“, – pasakojo P. Vaniuchinas.

Svarbu, kad išliktų

Vyresni salantiškiai iki šiol prisimena pasakojimus apie šią vietą. Seniūnės teigimu, jei pastatas visiškai išnyktų, mieste liktų tuštuma – ne tik fizine, bet ir simboline prasme. „Gyventojai nori tik vieno, kad pastatas išliktų, tačiau jo funkcija gali ir keistis, jiems nesvarbu, kokia veikla jame bus vykdoma“, – salantiškių mintis apibendrino J. Ažondenienė.

Smuklė stovi paveldo zonoje, tačiau pats pastatas nėra paveldas. Tai patvirtino ir istorijos žinovas P. Vaniuchinas: „Į Kultūros vertybių registrą objektas neįrašytas.“

Nors pastatas ir nėra paveldas, jo dabartiniai savininkai Jurgita ir Leonas tikino norintys išlaikyti kiek įmanoma daugiau jo autentiškumo. „Mums patiems šis pastatas yra gražus ir norime, kad jis išliktų. Nors dar nežinome, ką jame darysime, minčių turime. Nors pastatą nugriauti būtų kur kas paprasčiau ir pigiau, to tikrai nedarysime, stengsimės jį išsaugoti“, – kalbėjo L. Bieliauskas.

Nori puoselėti miestą

Vadinamosios „Amerikos“ dabartiniai savininkai teigė sprendimą įsigyti istorinį pastatą priėmę iš noro tvarkyti ir puoselėti savo miestą. Pasak sutuoktinių, pro pastatą jie važinėdavo nuolat. Apleista, nykstanti buvusi smuklė kėlė ne abejingumą, o gailestį. „Tiesiog buvo gėda žiūrėti, kaip jis griūna“, – atviravo jie.

Iš pradžių ankstesnis savininkas prašė per didelės kainos, todėl šeima įsigijo tik dalį teritorijos. Vėliau, sulaukus palankesnio momento, pastatą pora vis dėlto įsigijo.

Tvarkymo darbai prasidėjo nuo paprasčiausių, bet būtinų dalykų – teritorijos valymo. Anot pašnekovų, viduje buvo likę gyvulių laikymo pėdsakų – mėšlo, taip pat jie rado ir šiukšlių, tuščių butelių, nuorūkų.

Praėjusi žiema taip pat pridarė rūpesčių – sniegas ir šaltis dar labiau paveikė konstrukcijas. „Pastatas neatlaikė tokios žiemos“, – nuogąstavo J. Bieliauskienė.

Planai dar bręsta

Nors pastatas nėra įtrauktas į kultūros vertybių registrą, jis stovi kultūros paveldo zonoje. Tai reiškia papildomus reikalavimus ir sudėtingesnes procedūras. „Dokumentacija užtrunka, specialistų, kurie išmano tokių statinių tvarkymą, nėra paprasta rasti“, – iššūkiais dalinosi L. Bieliauskas, akcentavęs, kad, norint išlaikyti pastato autentiką, reikia ne tik lėšų, bet ir kompetencijos.

Konkrečios būsimos pastato funkcijos savininkai kol kas neatskleidė – ir ne todėl, kad slėptų. Tiesiog sprendimas dar nėra galutinai priimtas. „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“, – šypsojosi jie.

Anksčiau buvo kilusi mintis sklypo dalyje, kurią jie įsigijo dar prieš nupirkdami pastatą, įrengti automobilių plovyklą, tačiau idėja taip ir liko svarstymų stadijoje – Salantuose atsirado kita plovykla, be to, patys savininkai nebuvo šimtu procentų apsisprendę. „Minčių yra daug, bet ką konkrečiai darysime, dar nesame nutarę“, – akcentavo „Amerikos“ savininkai.

Jie įsitikinę, kad praeitis – svarbi, bet šiandien reikia galvoti ir apie dabarties poreikius. „Reikia įsivertinti, ko Salantams šiandien trūksta. Gal ir pačių žmonių paklausti, o tada ir nuspręsti, ką šioje vietoje padaryti“, – svarstė jie.

Sutuoktiniai taip pat tikino, kad jų tikslas – ne trumpalaikė nauda, o indėlis į Salantų miesto ateitį. „Mes patys čia gyvenam, dirbam, kuriam savo veiklas. Norisi, kad ir šitas pastatas turėtų gyvenimą“, – sakė jie.

Senosios smuklės pėdsakai

Apie „Amerikos“ pastato architektūrą ir buvusią jo aplinką daugiau detalių pateikė istorijos žinovas P. Vaniuchinas. Pasak jo, statinys yra mišrios konstrukcijos – akmens mūro ir medžio, vieno aukšto, stačiakampio plano, pailgos formos. Pastatas orientuotas pietryčių–šiaurės vakarų kryptimi, o galiniu fasadu atsuktas į pagrindinę M. Valančiaus gatvę – kelią Kretinga–Salantai.

„Pamatai – akmeniniai. Sienos – natūralių lauko akmenų mūro“, – įvardino P. Vaniuchinas. Jo teigimu, sienos mūrytos vadinamuoju prūsiškuoju stiliumi: tarp didesnių akmenų skiedinio tarpuose įterpta smulkių skaldytų akmenukų, kurie atliko ir dekoratyvinę funkciją. Durų ir langų angos buvo stačiakampės, su medinėmis staktomis, o perdangos – medinės, plokščiosios.

Istorijos žinovas akcentavo, kad pastato stogas buvo gegnių konstrukcijos, dvišlaitis, dengtas čerpėmis. Galinėje dalyje jos iki šių dienų neišliko. Trikampis frontonas buvo apkaltas statmenomis lentomis, jame anksčiau buvo įrengtas nedidelis švieslangis.

Pasak P. Vaniuchino, šalia stovėjo ir dar vienas panašus akmeninis vienaukštis pastatas, pastatytas lygiagrečiai gatvei. Abu pastatus juosė statinių tvora. Į kiemą vedė masyvūs mediniai vartai, kurių stakta buvo padaryta iš tašyto ąžuolo. 

„Į ją kiemo pusėje ant vyrių buvo įstatytos dvivėrės dvigubų lentų durys, puoštos geometriniu ornamentu“, – pasakojo jis. Dešinėje nuo vartų buvo sukalta statmenų lentų siena, o kairėje – statinių tvora, už kurios stovėjo pagalbinis vienaukštis karčemos pastatas.