Saulutė Domarkienė: jei ne atsidavę mokytojai, garbingi maestro diriguotų kėdėms

S. Domarkienė smuikavimo meno sėmėsi LMTA pas profesorių Raimundą Katilių, konsultavosi ir stažavosi pas profesorių Pavelą Bermaną Imoloje (Italija). Šios profesionalės iniciatyva 1993 m. Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje įkurtas Styginių instrumentų skyrius.

S. Domarkienė dirba tiek su jaunaisiais smuikininkais, kuriems vos 4-eri, tiek su brandžiais LMTA Klaipėdos fakulteto magistrais. Pedagogė iš pašaukimo didžiuojasi gausiu būriu savo auklėtinių bei užtikrina, kad muzikos pažinimas dar niekam nepakenkė, o davė labai daug.

Kokia jūsų svajonė?

Turiu tokią svajonę, kad šalies visuomeninis transliuotojas vietoje sporto naujienų skelbtų vaikų ir jaunimo naujienas, kad, užuot pergyvenę, kiek už milijonus anapus Atlanto žaidžiantis krepšininkas pagavo kamuolių ir kiek pataikė į krepšį, praneštų, kad rytoj Prienų meno mokykloje prasideda festivalis „Muzikos kelionės“ arba kad Kretingoje vyko Žemaitijos krašto fortepijoninių etiudų konkursas.

Mano svajonė, kad vaikai ir jaunimas, jų darbai Lietuvos visuomenei būtų svarbūs.

Ugdydama vaikus atiduodate dalelę savo širdies. O ką gaunate mainais?

„Mokytojau“ - pats garbingiausias kreipinys Žemėje. Visose tautose ir kultūrose.

Buvusių mokinių, kaip ir buvusių mokytojų - nebūna. Mokinys ar Mokytojas - visam laikui. Tai didžiulė atsakomybė.

Grandis mokytojas-mokinys negali išnykti ar nutrūkti, ji nepakeičiama. Bet kokioj srity. Būtų katastrofa.

Mano mokytojai man perdavė savo žinias, patirtis, patarimus. Aš pati tobulinausi kursuose pas žinomiausius pasaulio pedagogus: G.Turčaninovą, Z. Bron, R. Monteanu, J. Mazurkevič ir kt.

Su profesoriumi Pavelu Bermanu teko bendradarbiauti dešimt metų.

Visas sukauptas žinias turiu perduoti savo mokiniams, kitaip jos neteks prasmės.

Kiek vaikų sudominote muzikos magija? Koks tas darbas?

Daug. Nesuskaičiuosiu. Mano mokiniai groja Lietuvos ir užsienio šalių orkestruose, koncertuoja kaip solistai, dirba pedagoginį darbą muzikos mokyklose, dėsto LMTA. Jeigu susirinktų į vieną vietą, sudarytų didelį orkestrą.

Mano darbas - ne tik išmokyti profesionaliai groti smuiku, bet ir suprasti savo galimybes, norus. Todėl baigę mokyklą vieni stoja į Londono karališką akademiją, Graco muzikos universitetą ar LMTA, o kiti pasirenka teisininko, gydytojo ar žurnalisto kelią.

Ar pati muziką pamėgote nuo mažens? Koks buvo jūsų kelias?

Gimiau ir augau Telšiuose. Penktojo gimtadienio proga tėvelis padovanojo smuikelį. Eidami į parduotuvę, sutikome bičiulį, vargonininką Albiną Jasenauską. Jis paėmė mane už rankytės ir nuvedė į kitoje gatvės pusėje buvusią muzikos mokyklą. Ten mokytojos Valentinos Taratuninos klasėje pirmą kartą pamačiau tikrą, nuostabaus grožio smuiką. Jis mane užbūrė.

Kai penkiametė eidavau per Telšius į muzikos mokyklą, praeiviai dažnai mane nešdavo su visu smuiku.

Taip žingsniavau į savo svajonę - Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Stojamiesiems egzaminams mane paruošė solfedžio mokytoja Stasė Žilinskaitė ir smuiko mokytoja Liucija Gadeikytė.

Įstojau į penktą klasę. Patekau į nuostabaus mokytojo Eduardo Digrio klasę. Šis mokytojas turėjo labai stiprią mokymo metodiką, klasėje jautėmės svarbūs ir laukiami. Mokytojui rūpėjo ne tik kaip grojame, bet ir kaip jaučiamės. Turėjo nuostabų humoro jausmą. Jo posakius atsimenu iki šiol.

Vėlesnėse klasėse mokiausi ir mokyklą baigiau mokytojos Emilijos Armonienės klasėje. Iš mokytojos gautos žinios sudaro mano pedagoginio darbo pagrindą.

Toliau svajonė vedė į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar LMTA).

Penkeri studijų metai profesoriaus Raimundo Katiliaus smuiko klasėje. Sukaupti žinių lobiai.

Meilė muzikai S. Domarkienės gyvenime - daugiau nei profesija. Muzikos kelią pasirinko ir abi jos dukros: pianistė Donata Domarkaitė-Petrauskienė ir smuikininkė Lina Marija Domarkaitė-Songailė.

Esate R. Katiliaus smuiko klasės Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje absolventė, ugdydama jaunąją smuikininkų kartą sėkmingai tęsiate savo mokytojo, sukūrusio vieną stipriausių, ryškiausių Lietuvos smuiko mokyklų, veiklą. Jūsų dėka styginių skyrius atsirado ir E. Balsio menų gimnazijoje. Papasakokite apie tai.

Po studijų LMTA atvykau dirbti į Klaipėdą, Muzikinio teatro orkestrą. Groti patiko, buvo įdomu, tačiau traukė ir pedagoginis darbas.

Turėjau svajonę, kad smuikininkai Klaipėdoje galėtų ne tik gauti aukščiausio lygio muzikinį išsilavinimą (tokį kaip M. K. Čiurlionio meno mokykloje), bet ir gyventų namuose, o ne už 300 kilometrų, internate.

Svajonė virto realybe. 1993 metais Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje įkurtas Styginių instrumentų skyrius. Per 30 skyriaus darbo metų išugdytas didelis būrys profesionalių muzikantų ir pedagogų.

Kaip įkūriau Styginių instrumentų skyrių? Buvo karšta 1992 m. vasaros diena. Mano mažajai Donatai buvo mėnesiukas, o dukrai Linai - dveji. Su dukrytėmis vaikštinėjau po parką šalia E. Balsio menų gimnazijos. Sutikau kolegę, kuri man pranešė, kad Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazija turi naują direktorių Vidmantą Bėkšą, kurį pažinojau iš studijų LMTA laikų.

Nusprendžiau, kad turiu jam papasakoti apie seną savo svajonę. Palikau vaikus draugei, o pati nuskubėjau į gimnaziją.

Naująjį direktorių V. Bėkšą radau valgykloje ir nieko nelaukdama paklausiau, ar jis tikrai vadovauja mokyklai. Išgirdusi teigiamą atsakymą, išpyškinau, kad noriu įkurti Styginių instrumentų skyrių.

Jis atsakė: „Gerai, jokių problemų. Tik stojamieji egzaminai į mokyklą jau įvyko, tad nebus vaikų.“ Su pasitikėjimu atsakiau, kad vaikus, norinčius groti smuiku, aš susirasiu.

Sunku net patikėti, kad taip, per keletą minučių, buvo įsteigtas Styginių instrumentų skyrius! Aš labai skubėjau, nes prie mokyklos laukė mažos dukrytės, o direktorius - greičiausiai norėjo valgyti...

Styginių instrumentų skyrius gimė nuo „nulio“: nebuvo nei programų, nei natų, nei instrumentų, nei mokytojų, tačiau mes turėjome daug - visapusišką direktoriaus palaikymą.

1993 m. pavasarį į parengiamąją klasę atėjo dvi mažos mergaitės - Kristina Morozova ir Ieva Staniulytė. Šiandien jos profesionalios smuikininkės.

1993 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo pirmieji Styginių instrumentų skyriaus mokslo metai, o mokytis groti smuiku pradėjo 9 mokiniai. Dirbome dvi mokytojos - aš ir Gražina Naujokienė.

Su Mokytoju prof. Sauliumi Soneckiu.

Maestro Saulius Sondeckis po A. Vivaldi „Glorija“ atlikimo su Jūsų vadovaujamu E. Balsio menų gimnazijos styginių orkestru Jums parašė dedikaciją: „Mano talentingai mokinei ir bendražygei.“ Ką Jums reiškia šis maestro pripažinimas?

Tai įvertinimas ir įpareigojimas.

Profesorius Saulius Sondeckis - mano mokytojas nuo aštuntos klasės, kai pradėjau groti M. K. Čiurlionio meno mokyklos styginių orkestre. Mokydamasi akademijoje, grojau jo vadovaujamame Studentų kameriniame orkestre.

Su mumis maestro dirbo labai daug. Kiekviena nata išvalyta, kiekviena frazė nušlifuota, stryko dalyba, artikuliacija…

Profesorius sakydavo: „Turite išmokti groti taip gerai, kad blogai groti nemokėtumėt.“

2001 metais subūriau Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos Styginių orkestrą. Dirbti su orkestru nebuvo sudėtinga, nes turėjau patį geriausią darbo su jaunimo orkestru pavyzdį.

Maestro Saulius Sondeckis 2005 metais su E. Balsio menų gimnazijos orkestru ir choru atliko Antonio Vivaldi „Gloria“ Klaipėdoje ir Vilniuje.

Kokia muzikos pedagogikos ateitis?

Negaliu kalbėti apie visą Lietuvą, bet Klaipėdoje matau puikų jaunųjų pedagogų potencialą.

Baigę E. Balsio menų gimnaziją, Lietuvos ir Europos muzikos akademijas, sugrįžta į gimtinę ir moko jaunąją smuikininkų kartą muzikos mokyklose, E. Balsio menų gimnazijoje, LMTA Klaipėdos fakultete.

Jie profesionalūs, smalsūs, drąsūs, o svarbiausia - atsakingi ir mylintys savo darbą. Jie jau išugdė nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatų.

Muzikos, meno mokyklų mokytojams labai svarbus ir reikalingas vertybinis Lietuvos muzikinės visuomenės palaikymas ir suvokimas, kad jie - pati svarbiausia grandis, visos Lietuvos muzikinės kultūros pamatas.

Į sceną vis aršiau veržiasi kompiuterių, robotų, dirbtinio intelekto muzika. Ar tai konkurentai gyvai atliekamiems kūriniams?

Jaunimas nuostabus. Mokytojas ar dėstytojas turi labai daug „įrankių“, leidžiančių su mokiniais ar studentais kurti puikius santykius: ausis - išklausyti, akis - pamatyti, galvą - mąstyti, liežuvį - kalbėti ir svarbiausia - širdį - mylėti... Tada nebus problemų, arba jos bus lengviau sprendžiamos.

Dėl technologijų. Aš jau 30 metų dirbu dešimties kvadratinių metrų klasėje. Ten telpa pianinas, rašomasis stalas, kėdė, lentyna smuikams ir mano vyro Edmundo rankomis padarytas nuostabaus grožio medinis stovas natoms. Toje mažytėje klasėje užaugintiems smuikininkams ploja garsiausių pasaulio salių publika… Žmogui konkurentų nėra. Visa kita - tik šalia jo.